„SANSAROS RATAS SUKASI...“: APIE FOTOGRAFIJĄ

„Apie fotografiją“ – tai beveik 80 puikių fotografijų (nuo XIX a. pab. – XX a. pr. autorių Henriko Benedikto Tiškevičiaus bei Jano Bułhako iki Vido Biveinio 2006 m., jei žvelgtume chronologiškai; o jei plačiau – esama visų klasikų po truputį) bei apie 150 tekstų. Tekstai – intriguojantys, nes tai – gyva istorija. „Keliolika šios parodos darbų yra pasaulinio lygio kūriniai“. Šią frazę 1969 m. birželio 9 d. ištarė rusų fotografijos kritikas S. Morozovas Maskvoje, Centriniuose žurnalistų namuose, surengtoje pirmojoje meninės fotografijos parodoje. Joje eksponuota Lietuvos fotomenininkų Marijono Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus kūryba. „Tiesa, parodoje eksponuoti devynių autorių kūriniai atspindi tik dalį ieškojimų, būdingų šiuolaikiniam Lietuvos fotografijos menui“, - pažymi S. Valiulis (p. 8-10).

Chronologiškai žengiant per knygos puslapius, matome, kad S. Valiulio stilius nuo 1969 metų iš esmės nepasikeitė. Nepataikauta, o profesionaliai konstatuoti faktai, analizuotos fotografijos, ramiai, solidžiai, šmaikščiai. Tai – neformalus Lietuvos fotografijos dienoraštis, kuriame atsispindi ieškojimai, apie kuriuos S. Valiulis pažymėjo dar 1969-aisiais. Lietuvos fotomenininkai niekada nevengė ieškojimų, todėl galime pasidžiaugti tokia solidžia knyga – buvo / yra / bus apie ką rašyti. Nesinori išskirti nė vieno fotomenininko – visi jie verti gero žodžio – tesinori pasidžiaugti, kad S. Valiulis per savo gyvenimą paskaitomis, geru žodžiu ir profesionaliais tekstais išspinduliavo tiek gero, kad visa tai sudėjus, išeitų kosminė fotografija. O kritikos maestro ilgėjosi kosmoso, tai galima pastebėti jo neretuose pokalbiuose su Pauliumi Normantu, kurio kiekvieną knygą su džiaugsmu apžvelgdavo. „Gaila, kad mūsų senieji „rytiečiai“ gerokai primiršti. Tačiau turime jų idėjų tęsėjų, kurie svajones suderina su tikrove. P. Normanto naujos knygos viršelyje ritualinę kaukę užsimaukšlinęs žmogus laiko negyvėlio statulėlę, o prie jo glaudžiasi vaikutis spindinčiomis akimis. Sansaros ratas sukasi...“ (p. 263).