„DIEVUJE VĖL SUSITIKSIM“: AŠ IR MANO KATĖ. ALEGORINIS PASAKOJIMAS APIE KELIONĘ Į SAVE

Autorės iliustracijomis (mandalomis) papuošta nedidukė (72 p.), bet jauki pasakų knyga kažkiek primena žymiojo persų mistiko, sufijaus Attaro „Paukščių susirinkimą“, kurio esmė – mūsų pačių kelionė į save. Vis dėlto čia pasirinkta katės, o ne paukščio metafora. Kodėl? „Ar katės prietaringos? Ne, greičiau Jos pačios yra prietarų objektas. Šiaip ar taip, Ji kažkodėl išsirinko mane. Man atrodo, aš visada Jos laukiau. (...) Yra pasauly viena bendra kalba, ir ji nemirė nė po Babelio bokšto pastatymo. Meilės kalba. Jei mes abi klausomės tylos, dainuoja Meilė. Trečioji tarp mūsų. Taigi Ji pradėjo mane mokyti. O aš pradėjau rašyti“, - pasakoja autorė („Kaip viskas prasidėjo“, p. 12).

Pasakotojos talentą turinti N. Jagelavičiūtė (ir jos katė, be abejo) tarsi susitapatina su savo kate, kuri gali būti ir jos alter ego. „Žalios akys. Mes niekada nesišnekame. Bet jei įsiklausau, atsiveria išmintis“ („Po Mėnuliu“, p. 14).

Pasakojama knygoje (tarp pasakų yra intarpai-apmąstymai, vadinami „Po Mėnuliu“, kuriuose apmąstomos pačios pasakos, filosofuojama, samprotaujama įvairiomis ne tiek ezoterinėmis, kiek labiau gyvenimo išminties temomis) apie drugių šokį, vienaragį, kuris pagavo Mėnulį, vilką, kuris saugo dainuojantį krioklį, liepsnojantį žaltį Karūnešį GiliaŽinį, užburtą paukštį Bevardį, apie tai, kaip reikia mylėti save, norint mylėti kitus, apie lauko gėlelę, apie Tylutėlę ir akmenį Matą.
„Dievuje vėl susitiksim“ (p. 71). Ačiū Jam ir katėms, kad padeda daug ką suprasti.