KAS AVICENOS NEKLAUSO...: SVEIKATOS PSICHOLOGIJA

Pasak šio keturių specialistų parašyto vadovėlio, kurį galima vadinti ir populiariosios literatūros kūriniu, autorių, tai – „nauja tarpdisciplininė ir itin sparčiai besivystanti mokslo šaka. Medicinoje tradiciškai sveikata suprantama ir apibrėžiama kaip ligos nebuvimas. Tačiau tampa vis labiau akivaizdu, kad toks siauras biologinis požiūris neatspindi šiandieninei medicinai ir sveikatos priežiūrai tenkančių iššūkių. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2030 m. vėžys, širdies kraujagyslių ligos ir nelaimingi atsitikimai sudarys 56 proc. visų mirčių priežasčių. Pagrindinės ligų priežastys susijusios su žmogaus elgesiu, vadinasi, jų galima išvengti. (...) Tam būtinos sveikatos psichologijos žinios“ (p. 9).

Šioje knygoje – dvylika skyrių („Sveikatos psichologija – nauja pažinimo sritis“, „Gyvenimo būdas, elgsena ir sveikata“, „Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ir sveikata“, „Stresas ir sveikata“, „Asmenybė ir sveikata“, „Ligos patirtis“, „Sąlytis su liga skirtingais amžiaus tarpsniais“, „Medicinos personalo ir paciento sąveika“, „Psichosocialiniai ligų aspektai“, „Sveikatos stiprinimas ir prevencija“, „Sveikatos psichologijos tyrimai“ ir „Sveikatos politika“), prie kurių pateiktos praktinės užduotys, svarbiausia literatūra. Gyvai parašyta daugiau kaip 420 puslapių knyga – geras pagalbininkas tiems, kurie daugiau žinoti apie save, tartum veidrodis.

Daug klausimų, daug ir atsakymų. Kas yra „normalus“ žmogus? Kaip rašoma knygoje, žymus medicinos filosofas Edmondas E. Murphy 1976 m. teigė, kad „normaliu žmogumi galime laikyti tą, kuris nėra pakankamai ištirtas“ (p. 19). Iš esmės norma – tai prisitaikymas, tvirtina knygos autoriai.

Kaip teigiama knygoje, „didžiausia Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Europos šalių, gyventojų sveikatos problema yra lėtinės neinfekcinės ligos: kraujotakos sistemos ligos, arterinė hipertenzija, insultas, onkologinės ligos, nutikimas, II tipo cukrinis diabetas“ (p. 33). Didžiausi (neinfekcinių) ligų priešai – nesveika gyvensena (rūkymas, alkoholizmas, netinkama mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas), kurią lemia šalies ekonomika, industralizacija, urbanizacija, globalizacija.

Palyginami dvylika pagrindinių sveikatos rizikos veiksnių didelio bei mažo mirtingumo besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse. Pastarosiose pagrindinės problemos – vaikų seksualinis išnaudojimas, narkotikai, alkoholis, rūkymas, mažas vaisių ir daržovių vartojimas, nutukimas, padidėjęs cholesterolio kiekis, nesaugus seksas ir pan. Tuo tarpu besivystančiose šalyse, ypač tose, kuriose didelis mirtingumas (Afrika, deja, pirmauja), pagrindiniai sveikatos rizikos veiksniai – badas, vitaminų stygius maiste, nesaugus vanduo, nesaugus seksas, aukštas kraujospūdis, patalpų užterštumas degimo produktais.

Žmonės dar iki rašto išradimo mėgavosi alkoholiu ir narkotikais. Akmens amžiuje vartotas opijus, hašišas, kokainas (kokos lapai). Narkotinės medžiagos vartotos ne tik religinių apeigų metu, bet ir „gydant įvairias ligas, norint atsipalaiduoti, pajusti ką nors nepaprasto“ (p. 108). Šumerai prieš 7000 metų vartojo opijų, tai liudija speciali opijaus ideograma, reiškianti džiaugsmą. Prieš 4700 metų Kinijoje nuo podagros ir išsiblaškymo būdavo geriama kanapių arbata.
1873-1874 m. žiemą vokiečių egiptologas ir romanistas Georgas Moritzas Ebersas (1837-1898) Liuksore nusipirko medicininį papirusą, parašytą maždaug 1550 m. pr. Kr., kuris tapo vienu svarbiausių egiptiečių papirusų ir vienu seniausių pasaulyje rastų medicininių dokumentų. „Eberso papiruse“ („Papyrus Ebers“), pavadintame jo garbei, yra apie 700 receptų ir maginių formulių. Jame aprašomi vaistai, kurių dauguma gaminti iš opijaus, kalbama apie depresijos, demencijos, širdies ligų gydymą, kontracepciją, nėštumo diagnozę, parazitus, akies ir odos problemas, stomatologiją, chirurgiją, auglių operavimą, nudegimų gydymą, astmą (ji, pavyzdžiui, gydyta inhaliuojant ant plytos pakaitinus tam tikrų žolelių). Pasak papiruso, mirtį atitolinti galėjusi pusė svogūno ir alaus putos.
Tačiau ne visi senovės gydytojai buvo prisvaigę nuo narkotikų. Bene pirmasis apie priklausomybę nuo įvairių narkotinių medžiagų prabilo Islamo išminčius, polimatas, filosofas, gydytojas Avicena (Ibn Sina, 980-1037). Iš jo parašytų 450 veikalų išliko 240, iš kurių 40 skirti medicinai.

„Yra išlikęs jo rašytas vaistų, kurių sudėtyje yra opijaus, receptas su įspėjimu, kad ilgalaikis šių vaistų vartojimas gali sukelti pripratimą. Tai – pirmasis medicinos istorijoje dokumentas, kuriame kalbama apie galimą priklausomybę nuo narkotikų“ (p. 108). Deja, praėjus 1000 metų, žmonija baigia prasinarkašinti ir prasigerti.

Naudinga, įdomi, turtinga faktais, lengvai skaitoma knyga.