RITUALAI SKIRTI NE PRAMOGAI: IR MES PRAEINAME. ESĖ IR PUBLICISTIKA

Šią knygą ypač malonu ir sveika skaityti per lietų ir darganą, joje esantys prisiminimai iš tolimų kraštų, pasvarstymai apie poeziją, pasakojimai apie žymius (kai kuriuos – jau išėjusius: Bronį Savukyną, Sigitą Gedą, Nijolę Miliauskaitę ir kitus) kultūros žmones ir tolimus miestus pakeri: kam pažįstamas K. Platelio stilius, tas žino, jog ras ir svarų, tvirtą, tikslų, nugludintą žodį, ir šmaikštumo, ir rimties.

Kai kurie šios knygos tekstai spausdinti spaudoje, kiti rašyti anglų kalba, tad net ir didžiausias K. Platelio gerbėjas iki šiol neturėjo progos perskaityti visko, kas šion knygon sudėta. Joje – Autoriaus žodis, skyriai „Bandymai įvardyti“, „Sutiktieji“, „Žodžiai svetimai ausiai“, „Trigrašiai“.

Poezijos meistro plunksna neatšimpa net tada, kai pasakojami proziškiausi dalykai. Pavyzdžiui, kalbant apie memento mori ir B. Savukyno išėjimą 2008-aisiais, čia pat pateikiamas iš karto po liūdnosios naujienos parašytas eilėraštis.

Visa, kas rodėsi lengva, apsunko, nutriušo,

suakmenėjo į įpročius.

Tokia tyla,

net vėjas sulaikęs kvapą.

2008-04-20, 12.40  (p. 81)

Knygą labai pagyvina fotografijos. Dalis jų – istoriniai dokumetai (pvz., su Henriku Nagiu), kitos vertos fotomenininko titulo (ant viršelio – autoportretas ant Naros grindinio Japonijoje 2007-aisiais). Nemaža vietos skiriama toms kultūroms, kuriose dar ne viskas (bent poezija tikrai ne) pagaminta iš GMO: Argentinai, Japonijai...

„Kodėl tebekuriama poezija?“ – provokuodamas klausia autorius. „Poezijos pradžią ir aš būčiau linkęs sieti su ritualu, būtent ta akimirka, kai religinėse apeigose dalyvaujantis žmogus balsu tardamas garsus pradėjo jiems teikti reikšmę, kitaip sakant, pradėjo tarti žodžius. Ritualai nebuvo skirti pramogai (...)“ (p. 34).

„Tad bėga laikas, tarsi kaleidoskope keičiasi įvykiai, praeina santvarkos, krizės, jaunystės, mieli žmonės... ir mes praeiname“ (p. 5). Stipru, gilu, prasminga.