NAMŲ ŽOLĖ - VISŲ SKANIAUSIA: SENELĖS PASAKOS. PAKVIESKIME SALDŲ MIEGELĮ KARTU

Kiekvienam antikos mylėtojui žinomas knygas rašiusi, sudarinėjusi, vertusi D. Dilytė šįsyk pateikia siurprizą: originalių pasakų knygą. „Senelės pasakos“ skirtos anūkėlei Saulutei, „kurios paprašyta šias pasakas pasekiau“, kaip teigia autorė (p. 3). Prisimenu savo šviesaus atminimo senelę, kurios pasakos buvo vienas mano vaikystės malonumų, tad čiumpu knygą į rankas su dideliu entuziazmu. Joje – šešios pasakos („Pasaka apie voveryčių trobelę“, „Pasaka apie zebrą“, „Pasaka apie katytę Murkutę“, „Pasaka apie karvytę Žaliukę“, „Pasaka apie Odisėją“ ir  „Pasaka apie Gediminą“). Kaip matome, čia esama vietos ir žaviai iliustruotiems gyvūnams, ir miegančiam Gediminui su kaukiančiu geležiniu vilku jo sapne, ir antikinei Odisėjo istorijai.

Pasaka – itin archaiškas ir sudėtingas žanras, ir tik gyvenimo išmintį sukaupęs žmogus gali parašyti geras pasakas. Šios – puikios. Jose išmonė dera su šmaikščiu žodžiu, stilistika primena Donaldo Bisseto „Aukštyn kojom“. Smagi pasakaitė apie karvytę Žaliukę, kuri nusprendė ieškoti skanesnės žolytės toliau už namų kiemo ir pasiklydo. Jei ne kiškis (čia kažkaip iš atminties atkeliauja „Zajcy kosiat travu...“), karvutė būtų dar ilgai klaidžiojusi. „Tėvelis paglostė dukrytę ir pasakė: - Visam gyvenimui įsidėmėk, Žaliuke: namų žolė – visų skaniausia“ (p. 17-18).

Visos pasakos atrodo holistinės, tartum susijusios viena nematoma (vaiko sapnų?) gija. Katytė Murkutė sutinka šuniuką Kudliuką, kuris paaiškina jai, kad eina parnešti vaistų kaimynui, policininkui Sargiukui, gaudžiusiam vagį ir peršalusiam gerklę. Murkutė, ėjusi pieno, pirmąsyk sužino, kad šį duoda žolę ėdanti karvytė. Kitoje pasakoje zebras Lebras apsimeta krokodilu Kroku, kuris, pasak Šarkos Patarškos, išplaukęs pas savo senelę, tad dryžuotasai nusprendžia užimti jo vietą, kad visi zebro bijotų. Pasaka turi aiškų moralą: neapsimetinėk tuo, kuo nesi (budistinis požiūris). Kai zebras Lebras apmąstė savo poelgį, jam pasidarė liūdna, ir jis jau nebeapsimetinėjo krokodilu. Tada kiti žvėrys toliau su juo draugavo. „Niekas jo nebebijojo, bet užtat visi mylėjo“ (p. 11).

Šios pasakos tinka ne tik vaikams, tačiau akivaizdu, kad mažieji jas pamėgs.