„Krosnis mitologijoje“ – trečioji knyga „Aidų“ serijoje „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“. Pirmosios dvi – D. Razausko mokytojo Vladimiro Toporovo „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“ (2000) bei D. Razausko versta Pėterio Šmito „Latvių mitologija“ (2004). Taigi, galime teigti, kad ši serija kol kas yra tiesiogiai susijusi su D. Razausku. Galbūt per griežta būtų teigti, kad baltistika Lietuvoje merdi, tačiau jos pakilimo nematyti. Greičiau regime pseudoistorinius, pseudomitologinius tyrinėjimus apie Lietuvą kaip „Atlantidą“, „Sarmatiją“, „gotų palikuonis“ ir kt. D. Razauskas – vienas iš nedaugelio, kurio tyrimais asmeniškai pasitikiu: jie kruopštūs, išsamūs, šaltinių – be galo daug. Palyginti nedidelėje (pusketvirto šimto puslapių) monografijoje „Krosnis mitologijoje“ – net 1251 išnaša, o literatūros ir šaltinių sąrašas sudaro 27 puslapius!
D. Razauskas 2005 m. Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Mitologinių sąvokų leksinė-semantinė analizė: „žuvies“ simbolika baltų-slavų tradicijoje (atsižvelgiant į indų-iranėnų duomenis)“. Nuo 2007 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, taip pat kultiniame, dar nuo 1988 m. leidžiamame žurnale „Liaudies kultūra“. Pagrindinė tyrimų sritis – lietuvių, baltų (ir plačiau) mitinis pasaulėvaizdis, mokslininkas mėgina sukurti baltų (pirmiausia lietuvių) mitinių vaizdinių aprašymo modelį ir aprašyti, kiek įmanoma išsamiau, kuo įvairiausius baltų tradicijos vaizdinius, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su mitiniu pasaulėvaizdžiu. Išleido apie 30 mokslinių straipsnių ir jau keturias monografijas bei studijas: „Ryto ratų ritimai: Pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais“ („Pradai“, 2000), „Vėjūkas: Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug/wæjyg) (LLTI, 2004), „Vytis simbolikos požiūriu: Baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke“ („Aidai“, 2008) ir „Krosnį mitologijoje“.
Šioje gana sudėtingoje, tačiau įtraukiančioje knygoje – septyniolika skyrių, kuriuose į krosnį, kaip į mitologinį objektą, žiūrima vis per kitą prizmę. Krosnis D. Razauskui nepraradusi sakralinės prasmės (deja, daugelis miestiečių turbūt jau ir šio žodžio nebežino). Ji – tai: pasaulio vidurys, aukuras, namų šventovė, namai, pasaulio krosnis, akmenų krūsnis, kalnas, pragaras, kapas, vėlių buveinė, kelias į dausas, įsčios, gimda, motina, „gimdanti“ duoną, puodynes (keramiką) ir metalo dirbinius, Dievo krosnis, gyvas padaras, žmogaus bruožų būtybė. Atvirai pasakysiu – niekada negalvojau, kad krosnis gali turėti tokią gilią mitinę simboliką, kol nepamąsčiau, jog ji pirmiausia susijusi su šventa daugeliui religijų (pirmiausia iranėnų, indų ir baltų) ugnimi. „Krosnies branduolys yra ugnis – pridengta, apgaubta, saugoma, saugi, prijaukinta, suvaldyta ugnis. (...) Kaip šviesos ir šilumos šaltinis, ugnis būrė, telkė žmones apie save, todėl krosnis, židinys tapo „pasaulio viduriu“, gyvenimo ašimi – tiek profaniškojo, buitinio, tiek sakralaus, religinio, dvasinio. Pastarojo – jau vien dėl to, kad būtent ugnis, pirmiausia aukuro ugnis, nuo seno buvo šventa, gal net šventybė pati savaime, todėl židinys, vėliau krosnis atstojo namų aukurą. Savo ruožtu apie židinį, krosnį sukosi visas šeimos, namų gyvenimas – tokiu mastu, kad krosnis, „šeimos židinys“ tapo tiesiog namų metonimu“ (p. 7).
Knygoje – daug atradimų tam, kas mėgsta nagrinėti mitologines, lingvistines subtilybes. Galima sakyti, šios monografijos išėjimas – tikra šventė, suteikianti viltį, kad baltiškosios mitologijos studijos nemirs. Esama ir gana linksmų pastebėjimų, pvz., kadaise žodis pekla vadinosi kepla (nuo žodžio kepti, *pekti), jis taip pat susijęs ir su prūsišku (?) žodžiu Peckols, Peckullus (yra ir pagoniškojo metalo grupė „Poccolus“, kurios pavadinimas taip pat kelia artimas asociacijas).
Perskaičius knygą galimas šalutinis poveikis: nebesinorės turėti (arba išmesite, jei turite) netikro „židinio“, verčiau ieškosite sodybos su krosnimi.