DIDŽIOJI ATJAUTA: LODŽONGAS. DVASIOS UGDYMO MENAS

Iki šio teksto pasirodymo jis buvo slaptas, atskleidžiamas tik ištikimiausiems mokiniams. Gešės Čekavos mokytojas Gešė Šarava tarė jam: „Jei nori pasiekti nušvitimą, praktika priimant pralaimėjimus ir pasiūlant pergalę kitiems – būtina“. Gešė Čekava paklaũsė mokytojo, dvylika metų praktikavo, kol tapo meistru. Jis taip pat išmoko tongleno („davimo ir gavimo“) meditacijos, kurios dėka išgydė nemažai raupsuotųjų. Po tokios sėkmės Gešė Čekava nusprendė pasauliui atskleisti sudėtingą, bet labai naudingą dvasiai ir kūnui mokymą. Lodžongo mokymo, pasak jį perteikusio budizmo filosofijos daktaro (Gešė) Džampa Tinlėjaus (g. 1962; plačiau - http://geshe.ru), „šiais sudėtingais laikais, kai niekas nežino, kas nutiks po kelių mėnesių, reikia kaip oro. Lodžongas padės įveikti visas nepalankias kliūtis ir neigiamus veiksnius dvasios ugdymo kelyje. Neigiamos aplinkybės jums daugiau neatrodys tokios. Jos taps gera, naudinga jūsų proto ugdymo priemone“.

Gešė Džampa Tinlėjus – Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV mokinys, kuris trejus metus atsiskyrėliškai meditavo Himalajuose ir tapo aukštos kvalifikacijos meistru. 1993 m. Dalai Lamos XIV pavedimu išvyko dirbti į Rusiją, kur tapo pasauliečiu, sukūrė šeimą, tačiau didžiąją dalį jo gyvenimo užima paskaitų skaitymas, seminarų (retritų) rengimas, knygų rašymas. 2010 metais Gešė Džampa Tinlėjus lankėsi Vilniuje. Budizmo meistro mokinys Ignas Staškevičius, pristatantis šią knygą Lietuvai, akcentuoja, kad mokytojas šioje knygoje „svarbias tiesas iliustruoja daugybe buitiškų pavyzdžių, istorijų, anekdotų iš įvairių epochų ir vietovių. Autorius įtikina, kad budizmo praktika yra naudinga tiek ieškant krypties nušvitimo link, tiek siekiant laimės šiame gyvenime. Įvairiausiais būdais mūsų protus pasiekusios žinios dažnai sujaukia mintis, gąsdina ir blaško. Pranašai, ekspertai, lyderiai bruka prieštaringas idėjas ir teorijas. Modernus pasaulis tapo toks daugialypis ir dinamiškas, kad jame, regis, nebeliko patikimo pagrindo žmogiškai laimei. Nuo triukšmo ieškome prieglobsčio gamtoje, nuo netikrumo – tikėjime. Lodžongas – tai budizmo pagrindinės srovės Mahajanos sekėjų praktikuojamas dvasios ugdymo menas. Jis nesiūlo greito pigaus išganymo, tačiau moko siekti aukštesnės sąmonės kokybės“ (p. 10-11).

Ši knyga sudaryta remiantis Gešės Džampos Tinlėjaus komentarais, aiškinančiais pagrindinį Gešės Čekavos Dordžės tekstą, taip pat paskaitomis, skaitytomis Maskvoje, Ufoje, Ulan Udėje. Lodžongas – esminis Mahajanos mokymas – vadinamas „laimės keliu“. Šioje knygoje, be Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV ilgo gyvenimo maldos, įdomios I. Staškevičiaus pratarmės, yra įvadas, kuriame aiškinami motyvacijos lygiai, pateikiamas nusilenkimas Didžiajai Atjautai bei visos septynios prasmės: parengiamosios praktikos, dviejų bodhičitos tipų pažadinimas, nepalankių sąlygų pavertimas dvasiniu keliu, mokymas, kaip viename gyvenime sujungti visą praktiką, dvasios išugdymo matai, aštuoniolika dvasios ugdymo įžadų ir pabaigos pamokymai. Prieduose – pranašystė apie Budos Maitrėjos atėjimą, Gešės Džampos Tinlėjaus atsakymai į žmonių klausimus.

Tai bene aktualiausias budizmo veikalas, išleistas Lietuvoje šiomis dienomis, kuris pakankamai nesudėtinga forma padės daug daugiau nei, kaip įvardija I. Staškevičius, „naujųjų vėjų“ judėjimai, sektos ir įvairūs painūs „naujoviški“ mokymai.

„Tikra didžioji atjauta pasireiškia tada, kai jūs galvojate, kaip kenčia visos būtybės: net jeigu visi aplink jus juokiasi, sako tostus, kildonami taureles, jūs sėdite su ašaromis akyse, galvodami apie visų būtybių kančias. Ne tik apie tai, kad jos laikinai kenčia, bet ir apie tai, kaip jos sukasi samsaroje, kaip pačios save įtraukia į samsarą. Ir jūs linkite, kad jos išsivaduotų iš kančių“ (p. 320).