Jo autorius Nikos Kazantzakis (1883-1957), laikomas svarbiausiu XX a. graikų rašytoju ir filosofu, šį romaną laikė savo magnum opus. Tiesa, vertėjas pasiteisina, kad „verčiant šį romaną į lietuvių kalbą, be vokiškojo vertimo naudotasi ir lenkiškuoju „Grek Zorba“. Komedija. Bet juk komedija, kaip ir tragedija, kilo iš Graikijos, tad manykime, kad čia nieko baisaus. Juolab kad į pagalbą atėjo ir graikiškus vardus bei realijas sutikslino vertėja, prancūzų, anglų ir naujosios graikų kalbų specialistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Diana Bučiūtė. Beje, viena iš daugybės jos verstų knygų – to paties N. Kazantzakio romanas „Kapitonas Michalis“ („Vaga“, 2002).
Apie šį šedevrą sunku kalbėti – jį tiesiog reikia skaityti. Pagrindinis veikėjas Aleksis Zorba paremtas tikrovėje gyvenusio šachtininko Georgio Zorbo (1867-1942) prototipu. Knygos pasakotojas – jaunas graikų intelektualas, prisimenantis savo „guru“, „senuolio“ (ar tai klaidelė, ar įdomiai vertėjo pasirinktas žodis?) Zorbos gyvenimą.
Zorba – nepaprasto vitališkumo asmenybė. Vieną tokią savo gyvenime yra tekę sutinkti ir man. Šis žmogus neturėjo nieko bendra su vienos religinės bendruomenės įkūrėju Ošo (1931-1990), kurio tikslas buvo sukurti „naują žmogų“, kuris turėtų savyje Budos dvasingumą ir Zorbos entuziazmą gyventi („Zorba Buda“). Tikrieji zorbai vaikšto tarp mūsų. Jų nėra daug, ir juos sunku atskirti nuo kitų paprastų žmonių. Ko gero, senojo, tikrojo lietuvio žemdirbo paveikslas labiausiai atitiktų graiką Zorbą – niekada nenusimenantis, užjaučiantis kitus, paprastas, tačiau tuo pačiu išmintingas, mokantis ir liūdėti, ir šėlti.
„Per savo gyvenimą aš padariau daug visokių darbų ir vis tiek dar visko nenuveikiau. Tokie žmonės, kaip aš, turėtų gyventi tūkstantį metų. Labanaktis!“ – tokie buvo paskutiniai Zorbos žodžiai.
alfa.lt
(http://www.alfa.lt/straipsnis/13642694/Recenzija..Nikos.Kazantzakio.Graikas.Zorba=2012-01-26_19-42)