NESTABILAUS ŽVILGSNIO HEBESAS?: JOGAILA

Ši knyga kaip „Władysław II Jagiełło“ išleista 1990 m. Vroclave. Jos autoriai – jau anapilin iškeliavę garsūs Poznanės universiteto istorikai Jadwiga Krzyżaniakowa (1930-2010) ir Jerzy Ochmański (1933-1996). Kadangi knygos nagrinėjama asmenybė – itin svarbi tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, ją pristato istorikas medievistas dr. Rimvydas Petrauskas (g. 1972). Knygoje Jogaila Algirdaitis arba Vladislovas II Jogaila (balt. Ягайла Уладзіслаў, ukr. Влaдислав Ягайло, 1362-1434) pristatomas kaip prieštaringai vertinama Lietuvos istorijos asmenybė. Pasak R. Petrausko, jo „istorinis atminimas yra paradoksalus. Nepaisant to, šiam monarchui teko išskirtinės svarbos užduotys, su kuriomis jis gana sėkmingai susidorojo“ (p. 401). Nors lenkai ir garbina Jogailą, vis dėlto dar nuo Jano Dlugošo laikų jis lenkų istorinėje savimonėje laikytas atvykėliu iš „laukinio krašto“, neryžtingu valdovu. Vėliau Jogailos istorinis įvaizdis keitėsi, atspindėdamas „ne tiek realų XV a. valdovų, kiek pačių vertintojų pasaulėžiūrą ir lūkesčius“ (p. 401). Viena vertus, jis laikytas Lietuvos krikščioninimo pradininku, kita vertus (XIX-XX a.) – valstybės interesų išdaviku, unijos su lenkais ir po to įvykusios polonizacijos pradininku, pasak Maironio, „negilaus proto jaunuoliu, lengvai pasiduodančiu svetimai įtakai“. 1935 m. išleista Adolfo Šapokos redaguota kolektyvinė monografija „Jogaila“ gausi kritikos.

J. Krzyżaniakowos ir J. Ochmańskio knyga parašyta populiariu stiliumi, ją lengva skaityti, tai – naujausia Jogailos biografija. Veikale – keturios dalys. Pirmojoje apžvelgiama Jogailos įvaizdžio raida. „Istorijoje nesvarbūs sentimentai ir silpnybės, net ir klastotės, nusikaltimai ilgainiui išblėsta ir nueina į užmarštį“, - teigia knygos autoriai. Nesutinku. Nejaugi tą patį galime pasakyti apie Stalino ir Hitlerio nusikaltimus? Nejaugi jie, jau dabar nežinia už ką garbinami kai kurių žmonių, taps didvyriais? Lenkų istorikams atrodo kitaip: jiems svarbu, kad Jogaila suvienijo lenkus ir lietuvius, apkrikštijo Lietuvą, atnaujino Krokuvos universitetą ir laimėjo Žalgirio mūšį. Ginčytina.

Antra ir trečia dalis chronologiškai nagrinėja Jogailos, kaip Lietuvos ir Lenkijos valdovo, gyvenimo tarpsnį. Ketvirtojoje – trumpas Jogailos išvaizdos aprašymas ir bibliografija. Pasirodo, apie Jogailos viešpatavimą išliko gana gausus šaltinių rinkinys – daugiau kaip 2000 jo vardu išleistų dokumentų, dešimtys laiškų, daug metraštininkų įrašų. Tačiau gyvas būdamas Jogaila neturėjo savo kronikininko. Tik po keliasdešimties metų pirmasis apie Jogailą pradėjo rašyti J. Dlugošas (šis nekentė Jogailos ir vadino jį hebesu – prasčioku).

Knygos autoriai pripažįsta: „Iš esmės lenkų istorinėje literatūroje ligi šiol nėra sąžiningos Vladislovo Jogailos biografijos“ (p. 385). Taigi prieštaringojo valdovo paveikslą tegalime susidaryti iš J. Dlugošo fantazijos: „Galvą turėjo mažą, beveik visiškai pliką, akis juodas ir mažas, nestabilaus žvilgsnio ir nuolat lakstančias. Ausys didelės, balsas storas, kalba greita, figūra taisyklinga, kaklas ilgas“ (p. 378). O gal J. Dlugošas klydo ir Jogaila buvo panašus į fotomodelį?