KITOKS MIESTAS: Miestas kitaip / City. A Different Angle

Vytautas Balčytis (g. 1955 Vorkutoje) – diplomuotas statybos inžinierius. Sukūrė fotografijų ciklus „Fotografija“ (1979), „Peizažai“ (1984), „Vilniaus vaizdai“ (1986) ir „Lietuvos miesteliai“ (1988), 1993 m. su poetu Vaidotu Dauniu išleido albumą „Vilnius“. 2006 m. fotomenininkas įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, tais pačiais metais išleista knyga „Fotografijos“.

Knygoje "Lietuvos miesteliai / Lithuanian Towns" ("Apostrofa", 2009) Balčytis teigia matąs du Vilniaus miestus: kasdienį ir išeiginį arba banalųjį ir romantiškąjį. Tiesa, dualumas jo darbuose dažnai virsta monolitu, vientisa Vilniaus svajone – moderniu Gedimino sapnu.

Padūmavusios Balčyčio fotografijos toli gražu ne Smetonos laikų atvirukai. Vienur pamatysime užfiksuotą kaminą, kitur gal aptiksime ir katiną. Nors gyvų objektų (tiksliau, žmonių) Balčytis lyg ir nemėgsta. Už juos kalba į dangų šaunantys bažnyčių bokštai, paprastų namų stogai. Fotografija – vertikali, axis mundi beieškanti.

127-iose Balčyčio Lietuvos miestelių fotografijose galima justi aistrą, nors ir nukreiptą į dabartį, bet susijusią su praeities pojūčiu, kaip sakė Susan Sontag. Miestelių atrankos principus žino tik pats fotografas. Daugeliui jų skirta po vieną fotografiją, kai kuriems – po dvi. „Suginčiai. 1999“ pakeri šešėlyje sustingusiu arklio ir žmogaus siluetu. „Stakliškės. 1991“ – dviejų močiučių pokalbiu, apie kurį niekada nesužinosime (beje, senutės fotografijoje atrodo labai mažytės).

„Skudutiškis. 1992“ – pusnyse, stagaruose, bet vis tiek su bažnyčia. Savita bažnyčia ir fotografijoje „Pavoverė. 2000“ – jos vartai tarsi kviečia į amžinybę net pro du įėjimus ir primena mums, kad galime rinktis. „Naujoji Ūta. 1999“ – lyg vandenų karalijos mirksnis. „Liškiava. 1996“ atsiveria kaip dieviškas upės vaizdas. Sakralumas, gamtos (kartais žmonių), Dievo namų santykis Balčyčiui itin svarbus. „Kokia Lietuva be bažnyčių?“ – tarytum klausia fotografas provokuodamas ir čia pat mums parodo alternatyvą – malūną fotografijoje „Gegiedžiai. 2002“. Tai amžių sankirta: senojo pasaulio simbolis malūnas ir krikščioniškojo – bažnyčia.

O kryptį gali parodyti kad ir „Adutiškis. 2000“: fotografijoje matyti žmogus, lipantis ant dviračio, ir nuoroda, kad iki Švenčionių liko 27 kilometrai. Kelionė (ne)prasideda...

Gintautas Trimakas (g. 1958 Vilniuje) taip pat kaip ir Balčytis baigė statybos inžinerijos mokslus. Nuo 1994 m. dirba Vilniaus dailės akademijoje. Jis vadinamas vienu ryškiausių lietuvių šiuolaikinės fotografijos kūrėjų, nors „Miestas kitaip“ – pirmasis Trimako albumas (tiesa, fotografas yra surengęs kelias dešimtis parodų, išleidęs kelis parodų katalogus).

Trimako „Miestas kitaip“ – antroji leidyklos „Kitos knygos“ serijos „Kita fotografija“ knyga. Joje – trijose valstybėse esantys keturi miestai: Vilnius, Kelnas (jo vaizdų nedaug, bet jie bene įdomiausi, primenantys grafikos darbus), Klaipėda ir Lvovas (knygoje rašomas ukrainietiškas pavadinimas Lviv). Knygos idėja artima olandiškam ar daniškam gyvenimo modeliui – „žmogus ant dviračio“. Trimako miestuose fotografas – tik koncepcijos autorius, fotografuoja pats dviratis, tiksliau, prie jo sėdynės pritvirtinta pinhole kamera, kuri fiksuoja tai, ką „mato“. Fotografijų objektas – dviračio stovėjimo vietų „dangus“. Taigi, ir Balčyčio, ir Trimako žvilgsnis į pasaulį krypsta vertikaliai. Tiesa, Trimakas pasitelkia tarpininką dviratį, kuris jam yra savotiškas kunigas, laidininkas tarp žemės ir dangaus.

Ką „mato“ dviratis? Apie tai solidaus albumo skaitytojus-žiūrovus nuosekliai (devyniuose teksto skyreliuose) informuoja meno kritikas Jonas Valatkevičius, taip pat knygos pabaigoje rasime ir paties autoriaus pastabas. Toks išsamus bandymas perteikti kitokį nei įprasta požiūrį į Miestą lietuviams tiesiog būtinas, nes be šių pristatymų albumas daugeliui atrodytų mažų mažiausiai nevykęs. Valatkevičius ironizuoja: „Čia nerasite ramių ir malonių ausiai kalbų apie Meno Kūrinį ir klasikinius Jo bei žiūrovo santykius. Jo Didenybė Meno Kūrinys ir vėl liko už durų.“

Drįstu nesutikti. Meno kūrinių čia esama, tik apibrėžkime, kas yra menas. Jei jums menas yra realybė, kokią ją „mato“ dviratis, tuomet tai – tikrų tikriausias dviračių menas. Juk dviračiai turi savo pasaulėžiūrą! Trimako dviratis aplenkia daugelį Lietuvos vietų, į kurias nepasibodėjo užsukti kiti kolegos, ir apsistoja ties sostine ir uostamiesčiu. Fotografo pinhole, arba camera obscura, pasak Valatkevičiaus, fiksuoja vaizdus be jokios politikos ir ekonomikos. Nepritariu ir šiam teiginiui. Tas dviračio pareiškimas – „mane pastatė čia, o paskui nuvežė ten“ – netgi labai politiškas ir filosofiškas. Trimako dviratis neturi laisvos valios. Dviračio savininko rankos ir kojos vežioja jį tai šen, tai ten, tampo it kokį mumį trolį po įvairiausias vietas (ir indoors, ir outdoors). O ekonomika ta, kad dviračio savininkas sutaupo laiko, kol dviratis pats kuria meną: fotografijose regime tuščią sėdynę be dviratininko. Iš pradžių kiek nejauku (sėdynė visgi primena žmogiškąją), paskui pripranti. „O tuomet – pykšt pokšt – ir turime vieną dienoraščio puslapį iliustruojančią nuotrauką“, – džiūgauja komentatorius Valatkevičius. Kaip šio dienoraščio skaitytojas aš taip nedžiūgaučiau: nei miesto vaizdų matosi, nei merginų, o dangus visąlaik tuščias – antys ir lėktuvai neskraido, nebent medis koks jį užstoja. Kiek kitokio pobūdžio panašiai sukurtos fotografijos vadinamos vujaristinėmis, tik jose „banalusis objektas“ dažniausiai yra moteris. Trimako dviračiui moterys nerūpi. Jam svarbu tiltai, pastatai, bokštai, balkonai, lempos, kranai. Beje, albume nesunkiai galime pastebėti visai neslepiamą „Fuji“ reklamą. Štai jums ir „jokios ekonomikos“! O Lvove autorius buvo užsukęs į „Brovarnią“ (aludę), po kurios skėčiu dviratis kiek pailsėjo. Vėliau jam buvo net surengta ekskursija prie Adomo Mickevičiaus paminklo, į kitas žymesnes vietas. (Kodėl Vilniuje ir Klaipėdoje dviratis nematė mūsų įžymybių? Pabodo?)

Dviračio-turisto-fotografo „Tunturi“ savininkas prisipažįsta sustodavęs ten, kur svarbu, kur atliekami kasdieniai asmeniniai ritualai (pasišnekama su pažįstamais, išgeriamas puodelis kavos, apsiperkama). Albumo pabaigoje autorius maloniai leidžia mums pamiršti dviratį ir parodo, kaip grįžti į praeitį: 1991 m. jis sugalvojo pažvelgti į miestą XIX a. fotografo Józefo Czechowicziaus akimis ir tuo pačiu kampu kaip klasikas (apie 90 laipsnių) pinhole kamera fotografavo Didžiąją gatvę. Šimtmečio kaip nebūta! Tiesa, 1870–1880 m. nuotraukose Miestas pilnas gyvybės, žmonių, vaikų, judėjimo. O 1991-aisiais – tartum miręs.

Kokia Miesto paslaptis, žvelgiant į jį Balčyčio ir Trimako akimis? Tikriausiai tai – tuštuma ir pilnatvė drauge sudėjus.