PER SAVE: PIRŠTŲ ATSPAUDAI. ŠIMTAS EILĖRAŠČIŲ

Ši knyga – eilėraščių rinktinė, sudaryta iš jau išleistų poezijos knygų. Rinktinėje pasitelkti Dalios Mažeikytės sukurti A. Bukonto ekslibrisai (dizainerė – Asta Puikienė).

Knygoje - keli skyriai: „Smėlio laikrodis“, „Išdžiūvusioj upės vagoj“, „Mėnuliui tekant“, „Ką man kalbėjo“, „Baladės ir sonetai“. Ypač išsiskiria pastarasis.

Profesorės Vandos Zaborskaitės žodžiais, A. Bukonto poezija „gyvena visatos begalybės pajauta“. Itin svarbūs gamtos motyvai – smėlis, žolės, žvaigždės, vanduo, rugys – regis, įprasminantys, anot Gastono Bachelardo, visus pasaulėkūros elementus: dangų, žemę, ugnį ir orą. Taip pat A. Bukonto eilės išsiskiria ypatingu dėmesingumu detalėms, kasdienybės poezijai.

A.Bukonto eilėmis veriasi ypatinga tapybiška vaizduotė: „Ant mano peties / Ilsisi debesys, / Varpos / Ir laumžirgiai“ („Sapnas prieš nubundant“, p. 44). Subjektas – tarsi pasaulio centras, apglėbiantis visatą. „Mėlynas vasaros veidas / Iš ežero“ (p. 46). Atskaitos taškas, centras – subjektas: „Aš perlydžiau save / Į saulėtekio šerdį - / Žuvis ir žvaigždė, /Žmogus ir metalas / Prabyla, / Viens kitam atsiliepia“ (p. 41).

Eilėse akivaizdus kalbėjimo polifoniškumas: kalbama ir „aš“ vardu („Iš sutryptos žolės, / Iš žvaigždžių skeveldrų / Atėjau, / Išsipjoviau lazdą/ Lazdyne“, („Piešiniai ant vandens“, p. 44), ir „mes“ vardu („Tu nuėjai keliu, / Kur krinta šešėliai, /Bet nebėra namų, – / dangaus ežeruose įšalo / Debesų sparnai“, ***, p. 50), arba trečiuoju asmeniu. 

A. Bukonto eilėse ryškiausiai atsiveria dialogo su supančiu pasauliu, gamta paieškos: „Upe, krintanti iš horizonto, / Dangaus latake, / Atvaizde mano, / Laukiau tavęs. // Žole, apvyk mano kaklą, / Įauki į gerklę, / Šnabždėki, šnabždėki“ ( „Sapnas prieš nubundant“, p. 40).

A. Bukontui, beje, kaip ir Nijolei Miliauskaitei, svarbi vizualioji vaizduotė, plati spalvų paletė: „žali traukiniai“, „žydra gėlė“, „balti stogai“, „raudona saulė“, „geltoni rugiai“, „kopos geltonos“.

Svarbus bėgančio laiko, taip pat istorinės atminties, prisiminimų motyvas, eilėraštyje per konkrečias detales įgyjantis daug autentikos: „Jo darytos klumpaitės/ Buvo šiltos ir lengvos – / Netikėtai vėl išgirstu, / Kaip jos kaukši mokyklon / Per patį pirmąjį gruodą“ („Prisiminimas“, p. 31).

Dažni miesto – gatvės motyvai, tačiau jie, skirtingai nei gamtos motyvai, kiek deromantizuojami: „Bankai, viešbučiai ir uostai / Teka pro pirštus kaip smiltys.../ Leidžiasi liftu sutrikęs – / Švysteli žvaigždė žydra. / Negi valkatos barzdoto / Mestas žodis išsipildys?  Negi dulkėm šiąnakt miestą / Kylanti pavers audra?“ ( „Šykščiojo riterio baladė“, p. 114). Pastaroji aliuzija primena biblinę Sodomos ir Gomoros istoriją.