MELSVUMA: JUODVARNIAIS IŠLĖKĖ ŽODŽIAI. Eilėraščiai

Rinkinį išsaugojo N. Miliauskaitės mokytoja Liuda Viliūnienė, pasidalijusi ir unikaliais prisiminimais apie poetę. Rinkinys prasideda nuo ankstyviausių – 1965 m. eilėraščių ir baigiasi 1968 m. kūryba.

Tai – penktoji poezijos knyga. Paskutinioji – priešmirtinė – rinktinė „Sielos labirintas“ – išleista 1999 metais.

Knygoje pasitelkiami N. Miliauskaitės kūrybos fragmentai, L. Viliūnienės žodžiais, „tai jos iliustracijos – ir viršelis, ir žalčio motyvas, įvairūs tautosakiniai momentai“ (beje, knygą apipavidalino Kristina Norvilaitė, dizainas – itin estetiškas).

Džiugu, kad N. Miliauskaitė nėra užmiršta literatūros tyrinėjimuose, apie poetę yra parašyta diplominių darbų, tarp jų – Modestos Jurgaitytės magistro darbas „Nijolės Miliauskaitės kūrybos fenomenologija“ (ŠU, 2007), Virginijos  Kulvinskaitės (VU) bakalauro darbas „Nijolės Miliauskaitės eilėraščio architektonika“ (VU, 2009).

Kaip pabrėžia Janina Riškutė, rinkinyje „Juodvarniais išlėkė žodžiai“ publikuojamas unikalus eilėraščių ciklas „Elektrogitara“, kuris skamba bitnikų laikams: „skiriu „The Beatles“, kurie atvedė mane į poetinę mitologinę Lietuvą.“

Ankstyviausiuose N. Miliauskaitės eilėraščiuose juntamas rimo poreikis, vėlesniuose rinkinio kūriniuose bandoma jo atsisakyti, taip pat modernistinės tendencijos.

Šiame rinkinyje keli skyriai-ciklai – „Mėlynos pasakos“, „Žaliom akim“, „Išleisk, močiute“, „Vakaras“. Ypač svarbūs gamtos motyvai, gamtos poetika. Dažni „žalčio, baltų gulbių“, „raudonos saulužėlės“ motyvai. Per pastaruosius įvaizdžius skleidžiasi neoromantinė poetika, sukelianti aliuzijas į Jono Aisčio poeziją, kur saulėlydis virsta ištisa drama, atveriančia vizijų, pasakų erdvę („Nuėjo tėvukas / į raudoną saulėlydį / ir po mėlynu stogu / parimo“ – „Rūpintojėlis“, p. 157); primena Salomėją Nėrį („žydi žemė, žiedų nubučiuota. / Žydi akys džiaugsmu laukiniu“ – ***, p. 62), gamtos pajauta – Janiną Degutytę („Iš saulėlydžio, / iš vakaro mėlyno / išbėgo / rausvos avytės – / žalioj akių žolėj / pasiganyti“– „Avytės“, p. 146). Bet, matyt, visos šios sąsajos – intuityvios.

Dažni ir tautosakos –  dainuojamosios ir pasakojamosios - motyvai: „juodvarnių“, „baltų linelių“, „plonų drobelių“, „avinuko pėdos“, įgyjantys autentišką, savarankišką semantiką ir skambesį.

N. Miliauskaitės eilėse, pasitelkiant tautosakos motyvus, atsiveria pats kūrybos procesas, žodžio gimimas, virsmas: „Juodvarniais išlėkė žodžiai. / Grįžo baltais gulbinais. / Geriame vakarą godžiai. / Saulės midaus per mažai“ (***, p. 111).

Eilėse ryškėja unikali spalvinė vizuali vaizduotė – labai dažni melsvi, žydros spalvos motyvai: „mėlynų naktų“, „melsvų plaštakių“, „mėlynų lelijų“ ir kiti. Kaip matyti iš eilėraščių fragmentų, juose skleidžiasi unikalios vizualių spalvinių asociacijų gijos: „Pienės – saulės. / Aš – lyg laumė. / Žalios akys, / Baltas takas“ (***, p. 50); „Vakaras. / Žaltys – toks žalias – / laižo nuo delno pieną. / Baltuos lašeliuos – / ugnys – saulėlydžio ašaros. / ...Nevykit žalčio. / Nevykit slenksčio sargo“ (***, p. 128).

N. Miliauskaitės eilėraščiuose ryškus muzikinis, sakyčiau, čiurlioniškas leitmotyvas („Etiudas“, „Mokyklinė sonata“).

Nesvarbu, kad tai pirmieji N. Miliauskaitės eilėraščiai, bet juose akivaizdūs unikalaus – romaus, į gamtą įsiklausančio – poetinio pasaulio, poetinės vaizdinijos kontūrai.