Šis Jeilio universiteto istorijos profesoriaus Timothy Snyderio (g. 1969) veikalas kalba apie itin jautrius dalykus – Rytų Europos ir holokausto istoriją.
Solidi, daugiau kaip pusšešto šimto puslapių studija, kurios pavadinimas anglų kalba kelia dar didesnį šiurpą („Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin“, 2010), negailestingai griauna mitus apie tai, kad komunizmas ir nacizmas negali būti prilyginti vienas kitam savo žiaurumu. Stalinas kartu su Hitleriu 1933-1945 m. išnaikino 14 milijonų žmonių regione, pavadintame „kruvinosiomis žemėmis“, kuriame dabar įsikūrusios Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Rusija. Vienas pagrindinių baisiausių XX a. režimų panašumų – abu jie daugelį žmonių sunaikino ne koncentracijos stovyklose.
Knyga daugelio įvertinta pozityviai ir pavadinta aukščiausio lygio revizionistinės istorijos pavyzdžiu. Mokslininko darbai buvo daugelį kartų premijuoti, 2003 m. Amerikos istorikų asociacija jam skyrė George’o Louiso Beero vardo premiją. Tarp T. Snyderio knygų – marksisto ir revoliucionieriaus Kazimierzo Kelles-Krauzo biografija, keturių šiuolaikinių Rytų Europos tautų atsiradimo istorija (Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos) 1569-1999 m. (lietuvių kalba – „Tautų rekonstrukcija“, „Mintis“, 2009), Habsburgų echercogo biografija „Raudonasis princas“ (dabar rengiama spaudai leidykloje „Mintis“), tarpukario šnipinėjimo istorija...
T. Snyderis, pripažįstantis, jog abu diktatoriai elgėsi panašiai, pabrėžia, kad naciai atsakingi už maždaug dvigubai daugiau aukų nei Stalino pakalikai (kalbama apie žudymus už karo lauko ribų). „Kruvinose žemėse“, kurios tapo 2010-ųjų metų knyga tokiuose leidiniuose kaip „The Atlantic“, „The Economist“, „The Financial Times“, „The Independent“, „The Daily Telegraph“ ir kt., - vienuolika skyrių, kuriuos užbaigia itin svarbus humanistinis išvadų skyrius „Žmoniškumas“. „Kiekvienas gyvasis turėjo vardą. (...) Kiekvienas mirusysis tapo skaičiumi. (...) Žudymas prasidėjo nuo Sovietų Ukrainoje Stalino surežisuoto politinio bado, kuris nusinešė daugiau kaip trijų milijonų žmonių gyvybes. (...) Aušvicas iš tikrųjų buvo svarbi holokausto vieta: apytiksliai kas šeštas nužudytas žydas mirė ten. (...) Aušvicas yra mirties fugos koda“ (p. 414-419).
Įspūdį šioje knygoje daro ne tik daugybė žemėlapių, skaičių, terminų, kitų faktų, bet ir didžiulis bibliografijos sąrašas. Ne kartą studijoje minima ir Lietuva, etniniai valymai joje, Sovietų okupacija ir aneksija, žydų žudynės Lietuvoje.