AR LIETUVIAI – ESTŲ GIMINAIČIAI?: EUROPIEČIŲ ŠAKNYS

Ši kalbų grupė kartais vadinama fino ugrų kalbų grupe, ji apima apie 40 kalbų ir 25 milijonus kalbėtojų. Didžiausios Uralo kalbos pagal kalbančiųjų skaičių – vengrų, suomių, estų, marių, udmurtų. Jų Urheimat (tėvynė) – abi Uralo kalnų pašonės. Prie fino ugrų kalbų dar pridedamos baigiančios išnykti samojedų kalbos, kuriomis tekalba 30 000 žmonių (enecai arba jenecai, nenecai arba jurakai, nganasanai arba tavgiai, selkupai, jukagirai; kamasų, matorų, koibalų kalbos jau išnykusios).

Kaip ir M. Gimbutienė, K. Wiikas stengėsi suderinti archeologiją ir lingvistiką, kad aptiktų europiečių šaknis. Jis rėmėsi ir genetika. K. Wiiko manymu, 23–8 tūkst. m. pr. Kr. Europa susiskirstė į tris regionus: vakarų (baskų), šiaurės (Uralo) ir kitų europiečių. K. Wiiko manymu, didžioji dalis Europos buvo baskizuota ir uralizuota. Jo teigimu, germanų, slavų, baltų, keltų ir iberų kalbos atsirado ne iš indoeuropiečių, o iš fino ugrų ir proto-baskų prokalbių. Mokslininkas teigia turįs genetinių įrodymų, kad esąs teisus. Savo straipsnyje „Iš kur atėjo europiečiai“ (2008) K. Wiikas ištyrė Y chromosomos variacijas ir pagal genetinius haplotipus nustatė, kur gyventojai migravo prieš 40 000 metų. Knygoje „Europiečių šaknys“ (Eurooppalaisten juuret, 2002 – Suomijoje tais pačiais metais išleistos dvi laidos) ir lietuviškoje išleistoje „Iš kur kilo suomiai?“ (2007) K. Wiikas tęsia savo teorijas, kurioms daug kas pritaria.

Knyga įspūdinga, bet provokuojantis jos tonas neturėtų mūsų iš karto sužavėti arba paversti skeptikais. „Pratarmėje Lietuvos skaitytojams“ archeologas, akmens amžiaus žinovas, prof. Algirdas Girininkas konstatuoja: „Autorius nurodo, kad baltų kalbos kilmė siejama su Balkanuose (Starčevo ir Kioriošo kultūrų aplinkoje) ir Centrinėje Europoje (Juostinės keramikos aplinkoje) vartotomis indoeuropiečių kalbomis / tarmėmis. Kartu nurodoma, kad baltų genofondas nėra absoliučiai kilęs iš Balkanų ir Centrinės Europos. Baltai genetiškai daugiausia siejasi su ta Ukrainos refugiumo populiacija, į kurią šiek tiek įsimaišė Arensburgo ir Bromės kultūrų vakariausios (kilusios iš Iberijos refugiumo) populiacijos. Autoriaus manymu, baltų genofonde Ukrainos refugiumo populiacija sudaro daugumą, o Iberijos refugiumo populiacija – mažumą. Autorius nurodo, kad Virvelinės keramikos kultūra buvo esminis veiksnys, iš kurio išsirutuliojo keltų, germanų, baltų ir slavų kalbos. Germanų ir baltų-slavų kalbiniam išsiskyrimui didžiausią įtaką turėjo megalitinė kultūra, o baltų-slavų išsiskyrimui – finų-ugrų kalbiniai skirtumai, buvę Pabaltijyje ir Dnepro-Doneco upių baseine“ (p. I).

Pasak prof. A. Girininko, K. Wiiko pateikti „archeologiniai, genetiniai, net kalbiniai“ duomenys ne visai atitinka Lietuvos mokslininkų išsakytus teiginius. Taigi, turime dar vieną versiją, iš kur atėjome. K. Wiiko knyga suskirstyta į daug skyrelių, joje gausu iliustracijų, tad visi, smalsaujantys dėl baltų (ir ne tik jų) kilmės, čia ras nemažai peno tyrinėjimams (knygos gale yra terminų žodynėlis).

Keistoka, kad K. Wiikas beveik neužsimena apie prūsus, o tik apie lietuvius ir latvius. „Latviai ir lietuviai su estais sudaro nepaprastai vienodą populiaciją. Jie yra palyginti artimi giminaičiai taip pat su kitomis finų-ugrų kalbomis kalbančiomis populiacijomis, tarp kitko, ir su mariais“ (p. 257).