GULISTAN: Rožių sodo žiedlapiai ir kiti persų pasakojimai apie valdovus ir dvariškius, šventuosius ir dervišus, karvedžius ir vergus, tėvus ir vaikus, gyvulius ir paukščius

Daug kuo turtinga persų kultūra, deja, Lietuvai dar mažokai pažįstama, keliautojai tik pradeda atrasti Iraną ir jame slypinčią senąją Persiją (galima sakyti, ledus pralaužė dokumentinis serialas, vėliau - knyga „Šilko kelias“).

Šeichas Saadi (tikrasis vardas – Muslih-ud Din Mušrif ibn Abdula; 1184–1283/1291?) gimė Persijos mieste Širaze, kurį paliko dar ankstyvoje jaunystėje ir išvažiavo į Bagdadą studijuoti arabų literatūros ir Islamo. Jam teko daug klajoti – po Anatoliją, Siriją, Egiptą, Iraką, Indiją, Centrinę Aziją. Yra duomenų, kad jis buvo netgi patekęs į vergiją.

Saadi lyginamas su žymiuoju kroatų pirkliu ir keliauninku iš Marku Polu (1254–1324), kuris panašiu metu (1271–1294) klajojo šiame regione (gal ir susitikę buvo?). Tiesa, M. Polą labiau domino įtakingi asmenys ir geras gyvenimas, o Saadi bendravo su mongolų vykdyto genocido aukomis, paprastais žmonėmis. Jis sėdėdavo visokiuose užkampiuose, gerdavo vakarais arbatą su pirkliais, žemdirbiais, šventikais, keliautojais, klajojančiais sufijais. Saadi tokį gyvenimą gyveno daugiau kaip dvidešimt metų. Iš čia ir jo įžvalgos, dėl kurių Saadi vadinamas vienu svarbiausių persų poetų ir mąstytojų, vertinamų ne tik dėl rašymo kokybės, bet ir dėl giliamintiškumo, nebijojimo kalbėti apie socialinius dalykus.

Būdamas jau brandaus amžiaus, Saadas grįžo į  Širazą. Jį sutiko kaip įžymybę. Gimtajame mieste poetas ir mąstytojas nugyveno savo ilgą gyvenimą. Širaze jam pastatytas mauzoliejus.

Nors Saadi daug kam Vakaruose asocijuojasi su panegirikų, odžių rašytoju, tačiau tikroji jo kūrybos šerdis – trumpi eilėraščiai, aforizmai, humoristiniai vaizdeliai, parodantys žmogiškosios egzistencijos absurdiškumą. Beje, Saadi cituoja Aleksandras Puškinas „Eugenijuje Onegine“ („Kaip dainavo Saadi senovėj gilioj, kai kurie jau nutolę, kiti mirę nūnai“).

Saadi stilius vadinamas paprastu, bet neįmanomu pakartoti. Jo paprastumas pagrįstas specifinėmis teksto išraiškomis – sinonimika, homofonija, oksimoronais, vidiniu ritmu ir išoriniu rimu. Saadi parašė keliasdešimt knygų, iš kurių garsiausia – poetinių pasakojimų ir pamokymų rinkinys „Rožių sodas“ („Gulistan“), surašytas 1258 m. „Rožių sodo žiedlapiai“ – laisvai perpasakoti šio kūrinio fragmentai.

Saadi skaitytoją nuteikia nesitikėti „išminties perlų“, kaip dabar įprasta sakyti „elito“ susibūrimuose. Ir ši knygelė nėra „išminties knyga“, kokias parduoda knygynuose šalia atvirukų bei užsienio oro uostuose. „Dėkoju [Viešpačiui], kad ši knyga gimė anksčiau, nekaip išsikvėpė mano dienos“, – rašo Saadi (p. 5), įtraukdamas skaitytoją į savo pasaulį.

„O ryto giedantis paukšti! Pažvelk į drugelį – jis tylėdamas nuskrido į liepsną. Apsimetėliai nenutuokia, kur Dievo ieškoti. O Jį radusieji tyli“, – įkvėpimo ir vilties kupinais žodžiais kreipiasi į skaitytoją poetas.

Žinodamas nacionalines lietuvių charakterio ypatybes (pagieža, pavydas, nevisavertiškumas, trumparegiškumas), dar noriu pacituoti Saadi miniatiūrą „Pikto žmogaus skonis“: „Tas povas buvo nuostabiausias iš visų povų. Kai jis išskleisdavo žavingą margaspalvę uodegą, visi aplinkui apstulbdavo – visi, išskyrus vieną piktavalį žmogėną. „Kokios bjaurios šio paukščio kojos“, – burbėdavo tada jis pats sau po nosim.“