Šioji knyga – pirmykščio gyvenimo (voldeniško) ilgesys, niekada nesibaigianti vaikystė, klajoklio, valkatos, girtuoklio nušvitimas, haliucinacijos, praregėjimas. Visa tai patyrus, civilizuotas gyvenimas atrodo kaip apgailėtinos nuoplaišos. Nors Vudstoke nebuvau, bet „hipių biblijos“ idėjos artimos. Jas supranta visi „tranzuotojai“ (išskyrus tuos, kurie autostopu keliauja, kad pasiektų greičio rekordą), klajūnai ir „svieto perėjūnai“. Nenuostabu, kad pačiame sex, drugs & rock'n'roll įkarštyje 1967-aisiais pasirodžiusi dar 1961 m. parašyta knyga „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ kaipmat tapo kultinė. Buvo parduota daugiau kaip 2 mln. jos egzempliorių.
R. Brautiganas sirgo šizofrenija, depresija ir alkoholizmu. Daugiau nei dešimt metų iki mirties jis vis sakydavo nusižudysiąs. Keturiasdešimt devynerių rašytojas nusišovė savo namuose (vienatvėje gyvenusio kūrėjo kūnas buvo rastas beveik po pusantro mėnesio). Rašytojas kulką į galvą paleido žiūrėdamas į Ramųjį vandenyną. Kažkada jis sakė: „Visi mes turime savo vietą istorijoje. Manoji – tai debesys.“
Dzenbudizmo įtaka psichodeliškam humoristui R. Brautiganui akivaizdi. „Man taip smagu prisiminti auštant žvejojančius žmones trikampėmis kepurėmis“ (p. 15), – rašo R. Brautiganas. Su tuo galėtų sutikti ne tik žvejai. Beje, knygos herojaus Šorčio vardu pavadintas vienas Mėnulio krateris, o grupė iš Teksaso „Trout Fishing in America“ nuo 1979-ųjų groja folkroką bei muziką vaikams...