PAGIRIOMS: Faktotumas. Romanas

Ch. Bukowskis, vadinamas „purvinojo realizmo“ atstovu (arba tiesiog Bukas; čia nejučia peršasi aliuzija į lietuviško slengo žodį „būchas“, t. y. girtas), išleido apie 110 knygų, kurios įtaigiai veikia jau ne vieną skaitytojų kartą. Pagal „Faktotumą“ 2005 m. režisierius Bentas Hameris pastatė daug triukšmo sukėlusį to paties pavadinimo filmą.

Šios (kaip ir daugelio kitų) Ch. Bukowskio knygų herojus – visų galų meistras, niekur nesugebantis pritapti jo paties alter ego Henris Činaskis. Jis „eina per bobas“, girtuokliauja, keičia darbus, veltėdžiauja, lošia žirgų lenktynėse. Tačiau iš pažiūros tuštoki knygos motyvai čia parašyti tikro Meistro. Vien ko verta Buko autoironija, primenanti šaunųjį kareivį Šveiką: „Pirmas dalykas, kurį perpratau mokykloj, buvo tai, kad esu idiotas“ (p. 111).

Émile'io Zola natūralizmas buvo perdėm moralizuojantis, Ch. Bukowskio – visiškai ramus, hipiškai pacifistinis. Tai tiesiog gyvenimas, su kuriuo teko susidurti pačiam rašytojui. Daugelis teigia, jog jo knygos tinka skaityti pagiriomis. Gal. Žinau tik tiek, kad blaivus skaitydamas Ch. Bukowskį jautiesi mažumėlę apgirtęs ir atsipalaidavęs. Kaip rašytojas: „Sykį išėjau į lauką su kažkuo pasiaiškint santykių. Muštynės išėjo blankokos. Abu buvom pernelyg gatavi, o ir asfaltas – baisiai nelygus. Vos beišstovėjom ant kojų. Teko liautis…“ (p. 21).