TEKSTO STICHIJŲ POLIFONIJA: APYSAKOS. PIRMAS IR ANTRAS TOMAI

Pirmajame tome taip pat rasime apysaką „Antrininkas“ (1846) ir apybraižą „Žiemos pastabos apie vasaros įspūdžius“ (1863). Šiuose ankstyvojo periodo kūriniuose gimė F. Dostojevskio filosofinės idėjos, kurias jis plėtojo didžiuosiuose romanuose, parašytuose 1866–1880 metais („Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Demonai“, „Jaunuolis“, „Broliai Karamazovai“). Antrajame „Apysakų“ tome spausdinamos iš naujo suredaguotos jau anksčiau leistos apysakos „Netočka Nezvanova“ (1849) ir „Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“ (1859).

Pasauliui dostojevščiną ir egzistencinio nerimo estezę davęs rašytojas geriausia turėtų būti skaitomas originalo kalba, bet „Margų raštų“ vertimai –­ puikūs, ypač smagu, kad esama daug paaiškinimų, kurie praverčia paprastam skaitytojui.

Pasak rusų filosofo Olego Nogovicyno („Rusų prozos poetika. Metafizinis tyrimas“, 1994), F. Dostojevskis –­ ryškiausias ontologinės, refleksyviosios poetikos atstovas, kuri, skirtingai nuo tradicinės, aprašomosios, poetikos, personažą laiko laisvą nuo teksto, kuris jį aprašo (t. y. jo pasaulio). Šie F. Dostojevskio kūrinių bruožai –­ laisvė ir paradoksai – kuria ontologinę poetiką, kurioje personažas priešinasi teksto stichijoms, tarsi bando jį perrašyti. Apie tai yra kalbėjęs ir Michailas Bachtinas (1895–1975), knygoje „Dostojevskio kūrybos problemos“ (1929) rašytojo romanus pavadinęs polifoniniais (http://www.vehi.net/dostoevsky/bahtin/index.html).