Jis meta kasdienį gyvenimą, mokosi magijos, nori sužinoti vėjo vardą. Hario Poterio ir Frodo savybių turintis vaikinas – įdomus personažas. Jo kūrėjas amerikietis Patrickas Jamesas Rothfussas (g. 1973) sumanė visą trilogiją „Karalių žudiko kronika“: „Vėjo vardas“ (2007) ir „Išminčiaus baimė“ (2011 m. kovas) jau išleistos, o trečioji knyga (vadinama „diena“) „Akmens durys“ – dar ne. Taip pat yra išleista trilogijos side story „Kelias į Levinširą“ (2008) ir brolių Grimų pasakų siaubo parodija „Princesės ir pono Neryžtingojo nuotykiai“ (2010), kur Neryžtingasis – piktas pliušinis meškinas. Apie pastarąją knygą kritikai rašė: „Šitas šūdas – tikrai ne vaikams. Rimtai.“
Pirmoji trilogijos knyga (keista – jos stilius vadinamas nebe fantasy, fentezi, o naujadaru „maginė fantastika“) dedikuojama tiems, kas „atvėrė duris į Narniją, Perną ir Viduržemį“, vadinasi – C. S. Lewisui, Anne McCaffrey ir J. R. R. Tolkienui. Knyga rašyta septynerius metus po devynerių metų chemijos, psichologijos, anglų kalbos ir literatūros studijų.
„Vėjo varde“ – 92 skyriai, Prologas ir Epilogas. Kalba gyva, pasakojimas intriguojantis, vertimas – be priekaištų, o knygos dizainas – šaunus.
– Puikiai prižiūri bundą. – Linktelėjau tarp medžių slampinėjančių kiaulių pusėn.
Jis papurtė galvą ir sukikeno.
– Tai ne bunda. Gulvijai būna bunda. O kiaulos yra kaimena!
– Rimtai? O, sukyk, ar hulima, drauhuži Šemi, iš tuvęs nusipirkti puršiuką? Mudu su pussesere dar šiandien nepietavom...
p. 507 (73 skyrius „Kiaulos“)
Knygoje nestokojama humoro, nors ji išties rimta „maginė fantastika“ (niekaip negaliu įprasti prie termino). J. R. R. Tolkieno nuo pjedestalo nenuvers, bet pasislinkti paprašė.