Sielos tomografija

 Miršta tik iliuzijos, o mes visi – nemirtingi.

                                        Mindaugas Peleckis

Retas atvejis: nė pusamžio nesulaukęs poetas jau pagerbtas poezijos rinktine. Deja, pomirtine. Mindaugo Peleckio poezijos rinktinė „TESTAMENTAS“, kurią tik ką išleido Saulės titnagas,  sudaryta iš geriausių vizijų knygos ir šešių poezijos rinkinių. Reali galimybė įvertinti, prisiminti.

Pirmame skyriuje – vakarykščio gimnazisto  „Ugninių paukščių kelionė“.  Jauniausias Lietuvoje knygos autorius (debiutavo vos 14-os), Vilniaus universiteto pirmakursis  naują savo kūrybinio kelio tarpsnį pradėjo vizijomis. Eilėraščių lyriniam herojui rūpi ne tik amžinieji būties klausimai, minties horizontas, akimirka, kai tikėjimas, meilė ir paukščio giesmė sukuria stebuklą, bet ir nematomoji sielos pusė, visatos akis, stebinti, kaip gimsta žmogus ir kodėl pasaulis, kuriame lyja krauju. Skyrius prasideda „Maldos vizija“ (p.7), kurią anuomet vienas pirmųjų skaitytojų – žymusis Kužių klebonas, buvęs disidentas ir politinis kalinys  Vladas Požėla –  viešai pavadino  šedevru. Praėjus trims dešimtmečiams, šios eilutės patvirtina, kad jaunasis autorius labai anksti subrendo, neatsitiktinai jau anuomet buvo vadinamas indigo vaiku,  pasižymėjusiu įvairiais talentais.  Lyg ir patys paprasčiausi žodžiai, o jaudina:

„aš turiu draugą

kuris retkarčiais

aplanko mane

jis atklysta iš ten

kur žmonės

bijo gyventi

draugas gyvena

mano širdyje“ (p.9).

O „Vizija apie Dievą ir žmones“  – viena iš tų, kurios nuteikia susimąstyti:

„jūs negalite sutalpinti dievo formulėje

nes visos formulės gimsta iš Jo

pasaulis ne toks, koks atrodo

jis kitoje veidrodžio pusėje

jūs negalite atimti žmogaus iš gamtos

o gamtos iš žmogaus

sakyti, kad esate už taiką

jei kišenėje slepiate ginklą

jūs tiesiog negalėsite išvengti kasdienybės

 jei neturite kur nuo jos pabėgti“ (p. 15).

Knygą „Mano tylusis angelas“ poetas išleido, būdamas dvidešimties. Geriausi jos eilėraščiai – antrajame rinktinės skyriuje. Įsimenanti „Kūrėjo išpažintis“:

„aš ir vėl dirbu

kuriu naują pasaulį

kitą žemę ir žmoniją

be skausmo

mirties

ir tobulėjimo

aš darau revoliuciją

kalbu žmonėms apie Dievą

likimą ir žvaigždes

apie tai, kaip ten gera

juk ne veltui vadina mane kūrėju“ (p. 20).

Paprastumu tiesiog užburia eilėraštis  „Aštuntoji paslaptis“ :

 “kosmosas slepia savyje septynias paslaptis

kuriose galite rasti atsakymus į visus jūsų klausimus

tačiau visata pasilieka sau aštuntąją

ir atsakymo į ją net pati nežino

kitaip juk nebūtų dėl ko egzistuoti“ (p. 27).

O ciklas „Žaizda danguje“, anot poeto,  tai „nuplėštas saulės kraštas“ (p.30).

Penktąją knygą  „Nestosiu į angelų sąjungą“ Mindaugas išleido po dešimties metų. Naujieji kūriniai – skaudamos sielos tomografija, dvasiniai atradimai ir praradimai, šokiruojanti kasdienybės mozaika. Regis, neatsitiktinai pirmasis eilėraštis „Trupantis žmogus“ (p.37) paskirtas Eduardui Mieželaičiui – poetui, kuris savo įžanginiu žodžiu 1990-aisiais palydėjo Mindaugą į kūrybos kelią.

„Septyni tiltai pasaulio centre“ – ir meile apgaubtas, ir košmarų atakuojamas sapnas. Tiltai, vorai, nesibaigianti kelionė į Pasaulio centrą:

„Ar tiki Dievu?

Paklausė manęs artimiausias žmogus

Tikiu atsakiau

Bet mano Dievas vaikšto laisvas po pasaulį

Ir neužsuka į bažnyčias

Nes mano Dievui nereikia žmonių

Jam reikia žmogaus“ (p. 55).

Penktajame rinktinės skyriuje „Kalbančių žuvų paradas“  kūryba dvelkia paslaptimi, atskleidžia sudėtingas, gilias  patirtis.  Eilėraštyje „Mirties nėra“ poetas rašo:

 „vieną dieną saulė nebebus

 tokia skaisti

o gal nebepatekės

bet vis tiek susisieksime kažkur“ (p. 68).

Vienam didžiausių rinktinės skyrių „Skubantys susapnuoti saulėtekiai“  poetas  klausia, „kas būsim, kai nebebūsim?“ Stebisi:

„kaip galima atsiminti rytojų

kai neatsimeni praeito gyvenimo

net jei jis buvo rojuje?“ (p.86).

Tiesia ranką nekromantams, tariamai bendraujantiems su vėlėmis:

 „tik mirtis yra tikra

sako nekromantas“ (p.145).

Poetikos Konstitucijoje nurodyta:

 („poetui lemta būti pranašu, o ne kaliniu“ (p.125),

 „svarbiausia – nesumaišyti garsų

neperdėlioti jų vietomis, kur papuola“ (p.126),

 „poetams būtina gyventi

tik pagal Poetikos Konstituciją“ (p.129).

Kitose planetose irgi tikisi rasti draugiškų veidų, svarbių knygų, tačiau nusivilia:

 „įsilaužiau į kišeninį kompiuterį

kuris valdo mūsų visatą

iš žaliosios skylės

pakviečiau save į darbo pokalbį

viename iš multivisatos užkampių“ (p.98).

 Keturi Magai neatsako į klausimus, tik pasiūlo  sliekų arbatos, o  prirūkytas traukinys  veža iš taško a į tašką a. Poetas  apgailestauja:

„tiek daug neparašytų laiškų

pelėdoms ir šarkoms

o liūdniausia, - tam niūriam šuniui

jam pažadėjau parašyti

bet vietoj to nupiešiau paveikslą

ir palikau jį edelveisų pievoje“ (p.141).

 Sapnuose neregi veidų, tik blykčiojančius žvilgsnius, tačiau netikėtai sulaukia laiškų iš ateities. Lyrinis herojus guodžia:

 „neliūdėk

miršta tik iliuzijos

o mes visi – nemirtingi“ (p.134).

Šešėliais mirgančiame pasaulyje poetą saugo Angelas degančiomis akimis:

 „vakar atėjo angelas

apklojo, kad nesušalčiau

po pagalve padėjo šokolado plytelę

kad nemirčiau badu

šilta  šiandien ir net graudu“ (p.151).

Į skyrių „Nuliūdę nušvitę nuėję“ sudėti eilėraščiai parašyti  2022-2023 m. vadinamajame Pajautos slėnyje (poetas po studijų gyveno Vilniuje, Pajautos gatvėje). Jo lyrinis herojus atsisako gyventi pagal „stiklinių pučiamųjų orkestro algoritmus“, apimtas švento įsiūčio, tiki rokenrolu, o stipri kava taip svaigina, kad vasarvidžio dienos sapnuose regi kaktusus, pasinėrusius į nirvaną,  mato, kaip vėlės vėjyje atveria duris šikšnosparniams. Gurkšnoja traiškytų spanguolių arbatą ir jaučia ramybę, kurios nesuteikia žodžiai. Girdi, kaip slaptieji archyvai prabyla nebylių kalba.

Poetas tarsi jautė artėjančią mirtį. Eilėraštis  „Testamentas“ (p.226),  baigiamas  jaudinančiomis eilutėmis:

„o jei netyčia rasite dienoraštį jaunų dienų

skaitykit vien apie dienas laimingas

jų buvo, -netgi trys“.

 Ir dar:

„vieną dieną

išeisime lyg nebuvę

ir liks tik muzika“ (p.240),

 „kai dingsta viltys

lieka tik smiltys

skaitmeniniuose smėlio laikrodžiuose“ (p.243),

„testamentu savo mintis palieku

bitėms ir kolibriams“ (p.251),

 „pasakyki, o drauge ir prieše

laike, kuris esi visagalis

kodėl tu ryji save, bet išnykstame mes“ (p.262).

Eilėraštis „Tegul skausmas palieka namus“ (p.272)  parašytas, be abejo, ne pačią lengviausią akimirką.

Eilėraščių ciklas „Žmogus už brūkšnio“ – paskutiniai poeto, iškeliavusio  Amžinybėn 2023 m. balandžio 17 d., eilėraščiai. 

„Skristi“  išties simboliniu pavadinimu, parašytas kovo 30-ąją:

 „skristi ten, kur nepakelia sparnai

nebėra vėjo

ir dar neprasidėjo kosmoso galas

atrasti kasdien vis tą patį

ir būti laimingam

žiūrėti gyvenimo filmą be filtro

skristi be šarkų, traukinių ir svajonių

padovanoti laimingus sparnus praeiviui

visą gyvenimą taip ir nedėvėti kostiumo

nebent po medžiu, skleidžiantis pavasariui“ (p. 286).

Rinktinės sudarytojui pavyko surasti ir eilėraščių, parašytų 2008-2011 m., spausdintų tik periodikoje (p.  2899-292).  Iš jų ypač išsiskiria „Angelui“, prasidedantis  posmu

„Visos mintys lietumi aplytos.

Keliasi jos sunkiai po nakties bemiegės.

Artinasi šlapias, surūdijęs

Dievas Dievas Dievas Dievas.“

„In the torture garden“ beviltiškai konstatuojama:

„Skausmo ir kankinimų šventykloje

per amžius amžinuosius

šviesa vis nyks,/kol jos visai neliks“.

Eduardui Mieželaičiui dedikuotasis  tvirtina:

„Pavyko tiltą man nutiesti...“,

„Simpatija“ byloja:

„apie šį gyvenimą.

Puvėką gražiame saldainio popierėlyje...“

Eilėraštį  „(Ne)sapnas. Mūsų namai“ pacituosiu  visą:

„rytas keliauja sapnan

jau pabudę vaikai

bet suaugusieji nuščiūva

girdisi aidas duslus

miške kerta medį

stirninas bėga laisvai

lyg medžiotojų nematytų

pilkoji pelėda jau markstosi

o gervės

kur išsislapstė tos gervės

kurias ant puodelio piešei

prieš milijonus sekundžių

tu atvėrei duris

į akis, į sapnus, į kelionę

jei mirsime, mūsų jau lauks

gyvenimas žiede paparčio

mama, kelkis, tėveli, ruduo!”

Rinktinė baigiama ne tradiciškai: paskutiniame knygos skyriuje sudėtos  poeto kelionių po pasaulį  72 akimirkos.  Toks įspūdis, kad Mindaugui pavyko apkeliauti didžiąją planetos dalį (tai buvo ypatinga daugeliu talentų  apdovanoto kūrėjo aistra).  Belieka apgailestauti, kad ne visą.

Mindaugas Peleckis – neeilinė asmenybė. Ne tik poetas, prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas, bet ir filosofas (prieš pat mirtį užbaigė disertaciją, deja, nebespėjo apginti), muzikologas,  vienintelis Europos rašytojas, tapęs Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos (The International Association of Hyperpolyglots) nariu, dvidešimt septynių knygų autorius. 

“Testamentas” – įspūdinga knyga. Skirta  visiems, kurių dar laukia “gyvenimas žiede paparčio.” Ne vieną ji paskatins naujai pažvelgti į save, suvokti gyvenimo prasmę, atsinaujinti, gal net prisikelti. 

Pirmajame knygos viršelyje panaudota  N. Akmenėje gyvenančios dailininkės Ritos Almanis drobė “Audra”, rinktinė iliustruota  devyniomis tos pačios kūrėjos iliustracijomis (grafika).

Nuotraukoje:  Paryžiuje,  Dievo Motinos katedroje, dar prieš didįjį gaisrą

Recenzija perspausdinta iš žurnalo “KULTŪROS BARAI” (2025, nr.4)