Miršta tik iliuzijos, o mes visi – nemirtingi

Mindaugo PELECKIO poezijos rinktinė „TESTAMENTAS“, kurią ką tik išleido „Saulės titnagas“, sudaryta iš geriausių neseniai mus palikusio poeto ir vizijų meistro šešių poezijos knygų eilėraščių.

Debiutavęs 14-os metų fantastinės apysakos knygele, Mindaugas Peleckis netruko panirti į vizijas. Jau Vilniaus universiteto pirmakursis ilgiausiai sprendė, kas tai yra – vizija.

Vytautas Mačernis vizijomis sukūrė brandžiausią savo poeziją, M. Peleckis tik pradėjo. Be didelės patirties pavojinga tai daryti, o panirus į „nematomą sielos pusę“, ne iš sykio suprasi, kas yra matoma, o kas ne. Apie ką reikia kalbėti, apie ką ne.

Knygos skyrius, skirtas šiam dar nebrandžiam laikotarpiui prasideda „Maldos vizija“ (p. 7). Dabar, praėjus trims dešimtmečiams, šios eilutės skamba lygiai, kaip buvo užrašytos: „aš turiu draugą/kuris retkarčiais/aplanko mane//jis atklysta iš ten/kur žmonės/bijo gyventi//mano/draugas/gyvena/širdyje“ (p. 9).

Kita vizija – „Vizija apie Dievą ir žmones“ (p. 15): „jūs negalite sutalpinti dievo formulėje/nes visos formulės gimsta iš jo/pasaulis ne toks koks atrodo/jis kitoje veidrodžio pusėje//jūs negalite atimti žmogaus iš gamtos/ir gamtos iš žmogaus/ir sakyti jog esate už taiką/jei kišenėje slepiate ginklą//jūs tiesiog negalite pabėgti nuo kasdienybės/jei neturite kur bėgti.“

Luiso Kerolo ( L. Carroll ) „Alisa veidrodžių karalystėje“ turėjo jaustis panašiai. Bet dievas mažąja raide L. Kerolui netiko.

Rinktinė – tarsi pasivaikščiojimas su viena knyga, su kita. Visur įvairių vizijų eilėraščiai. „Mano tylusis angelas“ arba „Nestosiu į angelų sąjungą“ gali būti ir knygų pavadinimai, ir rinkinio skyriai.

Kas keitėsi per kelis dešimtmečius? Skausmingas šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, dvasiniai atradimai ir praradimai ir – „Trupantis žmogus“ (p. 37)? Eilėraštis, beje, skirtas Eduardui Mieželaičiui, kuris palaimino jauno poeto vizijas.

„Septyni tiltai pasaulio centre“ ir „Kalbančių žuvų paradas“, „Skubantys susapnuoti saulėtekiai“ – net nežinia, kaip vadinti tokį žanrą? Tikrąja poezija nepavadinsi, tai gal mąstymo-jausmo laboratorija? Mintinių eksperimentų lauku?

Žodžiu, šešėlių nušviestame pasaulyje poetą saugo angelai degančiom akim („vakar atėjo angelas/apklojo, kad nesušalčiau/po pagalve padėjo plytelę šokolado/kad nemirčiau iš bado//šiandien šilta ir jauku“ (p. 151);

Tad žmogaus nė nereikia.

Baigiamas rinkinys eilutėmis: „o jei netyčia rasite dienoraštį jaunų dienų/skaitykit tik apie dienas laimingas/jų buvo, – netgi trys“. Ir dar: „vieną dieną/išeisime lyg nebuvę/ir liks tik muzika“ (p. 240);

Bet ir tai ne viskas. „Testamentas“ baigiamas 72 poeto kelionių po pasaulį akimirkomis.

Publikuota iš:

https://www.skrastas.lt/atolankos/mirsta-tik-iliuzijos-o-mes-visi-nemirtingi