IŠSIŲSTAS PAS GYVUOSIUS: GĖLIŲ DIEVO MOTINA. ROMANAS

Pirmąjį romaną „Gėlių Dievo motina“ („Notre Dame des Fleurs“, 1942–1943) J. Genet pradėjo rašyti tada, kai iš knygyno pavogęs Marcelio Prousto knygą tris mėnesius kalėjo. „Le Monde“ šią knygą įtraukė į įsimintiniausių knygų šimtuką (85 vieta). Romano siužetas – apie Šventąją (Divine), „gėjų mergaitę“, kuri(s) mirė nuo tuberkuliozės ir buvo kanonizuota(s). Kitas knygos herojus –­ Meilutis į namus parsiveda žudiką, vadinamą „Gėlių Dievo motina“. J. Genet nevengia atviros homoerotikos, čia visos anksčiau žinotos vertybės sumaišomos, o didžiausia jų tampa išdavystė. Seksas, žudynės, gėjų prostitucija. Tai nėra pornografinis kūrinys, tai – meno šedevras, dedikuotas 1939 m. mirties bausme nuteistam ir nubaustam žudikui Maurice’ui Pilorge’ui („Jei ne Mirosas Piloržas, kurio mirtis visiems laikams užnuodijo mano gyvenimą, šios knygos nebūčiau parašęs. Skiriu jo atminimui. J. G.“, p. 7).

Romanas padarė didžiulę įtaką bitnikams – jiems patiko laisva, poetiška J. Genet kalba, kurioje netrūko ir žargono. Jis padarė įtaką ir kai kuriems muzikantams –­­ grupėms „Death in June“, „The Pogues“, „Placebo“, „Cocorosie“, „Sopor Aeternus and the Ensemble of Shadows“, Pete’ui Doherty.

Kuo įdomus prostitutas, nusikaltėlis, bet genialus rašytojas? Aksiologiniu vertinimu. Jo tarsi tyčia sumaišyta vertybių skalė pateikiama su lengva ironija, kurią ne iš karto pavyksta perprasti. J. Genet aiškina blogio estezę, nusikaltėlius paverčia ikonomis, šlovina neištikimybę. Jis, tarsi požemio karalijos pasiuntinys, savo darbais parodo, koks pragaras gali būti gyvenimas, jei laikytumėmės minėtų vertybių. J. Genet buvo prieš karą, rasizmą, gynė palestiniečius („Kai jie turės savo valstybę, tada jų nebepalaikysiu“).

Kas nebijo homoerotinės simbolikos ir genialios J. Genet ironijos („Šventoji apie save: - Aukštoji Pederastijos dama.“, p. 354), suras šiame romane sunkias žmogaus, gyvenančio šio pasaulio kalėjime, laisvės paieškas. „Laisvas, vadinasi, išsiųstas pas gyvuosius“ (p. 370).