TESTAMENTAS

Eduardas BUČYS

 „MIRŠTA TIK ILIUZIJOS, O MES VISI – NEMIRTINGI“, -

tvirtina poetas MINDAUGAS PELECKIS

Retas atvejis: nė pusės amžiaus nesulaukęs poetas jau pagerbtas poezijos rinktine. Deja, pomirtine. Mindaugo PELECKIO poezijos rinktinė „TESTAMENTAS“, kurią tik ką išleido „Saulės titnagas“,  sudaryta iš geriausių vizijų knygos ir šešių poezijos rinkinių eilėraščių. Reali galimybė įvertinti, prisiminti.

Pirmajame knygos skyriuje – vakarykščio gimnazisto  „Ugninių paukščių kelionė“.  Jauniausias Lietuvoje knygos autorius (debiutavo vos 14-os), Vilniaus universiteto pirmakursis  vizijomis pradėjo naują savo kūrybinio kelio tarpsnį. Eilėraščių lyriniam herojui rūpi ne tik amžinieji būties klausimai, minties horizontas, akimirka, kai iš tikėjimo, meilės ir paukščio giesmės įvyksta stebuklas, bet ir nematomoji sielos pusė, visatos akis, stebinti, kaip gimsta žmogus ir jo vizijų pasaulis, kuriame lyja krauju. Skyrius prasideda „Maldos vizija“ (p.7), kurią anuomet vienas pirmųjų skaitytojų – žymusis Kužių klebonas, buvęs politinis kalinys ir disidentas Vladas Požėla –  viešai įvertino kaip šedevrą. Praėjus trims dešimtmečiams, šios eilutės tik patvirtina, kad jaunasis autorius labai anksti subrendo, kad neatsitiktinai jau anuomet būdavo pavadinamas imago vaiku,  pasižymėjusiu įvairiais talentais.

Lyg ir patys paprasčiausi žodžiai, o jaudina: „aš turiu draugą/kuris retkarčiais/aplanko mane//jis atklysta iš ten/kur žmonės/bijo gyventi//mano/draugas/gyvena/širdyje“ (p.9). O „Vizija apie Dievą ir žmones“ (p.15) – viena iš tų, kurių negali nepastebėti: „jūs negalite sutalpinti dievo formulėje/nes visos formulės gimsta iš jo/pasaulis ne toks koks atrodo/jis kitoje veidrodžio pusėje//jūs negalite atimti žmogaus iš gamtos/ir gamtos iš žmogaus/ir sakyti jog esate už taiką/jei kišenėje slepiate ginklą//jūs tiesiog negalite pabėgti nuo kasdienybės/jei neturite kur bėgti.“

Knygą „Mano tylusis angelas“ jaunasis poetas išleido būdamas dvidešimties. Geriausi jos eilėraščiai – antrajame rinktinės skyriuje. Įsimenanti „Kūrėjo išpažintis“ (p.20): „aš ir vėl dirbu//kuriu naują pasaulį/kitą žemę/ir žmoniją/be skausmo/mirties/ir tobulėjimo//aš ruošiu revoliuciją//kalbu žmonėms apie dievą/likimą/ir žvaigždes/apie tai kaip ten gera//juk ne veltui mane vadina kūrėju.“ Negali neatkreipti dėmesio į eilėraštį „Aštuntoji paslaptis“ (p.27): “kosmosas slepia savyje septynias paslaptis/kuriose galite rasti atsakymus į visus jūsų klausimus//tačiau visata pasilieka sau aštuntąją/ir atsakymų į ją pati nežino/kitaip juk nebūtų dėl ko/egzistuoti.“ O ciklas „Žaizda danguje“ tarsi „nuplėštas saulės kraštas“ (p.30), anot poeto.

Penktąją knygą – „Nestosiu į angelų sąjungą“ – poetas išleido praėjus net dešimčiai metų. Naujieji kūriniai – skausmingos šiuolaikinio žmogaus sielos detalės, jo dvasiniai atradimai ir praradimai, šokiruojanti, tačiau tuo pačiu  artima kasdienybės mozaika. Regis, neatsitiktinai pirmasis eilėraštis „Trupantis žmogus“ (p.37) paskirtas Eduardui Mieželaičiui – poetui, savo įžanginiu žodžiu 1990-aisiais palydėjusiam į kūrybinį kelią. Šios antitezės, o ir kiti eilėraščiai, - jau visiškai subrendusio autoriaus kūryba.

„Septyni tiltai pasaulio centre“ – ir meilės apgaubtas, ir košmarų atakuojamas Sapnas. Jame – tiltai, vorai ir nesibaigianti kelionė į Pasaulio Centrą. Čia – ir tokios eilutės (p.55), kurių negali nepacituoti: „Ar tiki Dievu?/Paklausė manęs artimiausias žmogus/Tikiu/Atsakiau/Bet mano Dievas vaikšto laisvas po pasaulį/Ir neužsuka į bažnyčias/Nes mano Dievui nereikia žmonių/Jam reikia žmogaus.“

Penktajame rinktinės skyriuje „Kalbančių žuvų paradas“  spausdinamuose eilėraščiuose autorius po vandeniu ir virš atmosferos įveikia akvarelines platybes, įslaptina ir išslaptina spalvas, tapo žaibais. Kūryba dvelkia paslaptimi, atskleidžia gilias ir sudėtingas patirtis. Kartu su autoriumi  patiki, kad „Mirties nėra“ (p.68),  kad poetas būtų „sukūręs artimesnes žvaigždes“ (p.71) ir kad „vieną dieną saulė nebebus tokia skaisti/o gal ir nebepatekės/bet susisieksime gi kažkur“ (p.74).

„Skubantys susapnuoti saulėtekiai“ – vienas didžiausių rinktinės skyrių.  Poetas sapnaraščiu bando susikalbėti ir su senaisiais, ir su jaunais dievais („kas būsim, kai nebebūsim?“ (p.83); „kaip galima atsiminti rytojų/kai neatsimeni praeito gyvenimo/net jei jis buvo rojuje?“ (p.86), tiesia ranką nekromantams („tik mirtis yra tikra/sako nekromantas“ (p.145). Jis kuria Poetikos Konstituciją („poetui lemta būti pranašu, o ne kaliniu“ (p.125); „kuriant Poetikos Konstituciją/svarbiausia – nesumaišyti garsų/neperdėlioti jų vietomis, kur papuola“ (p.126); „poetams būtina gyventi /tik pagal Poetikos Konstituciją“ (p.129), ieško darbo kitose planetose („įsilaužiau į kišeninį kompiuterį/kuris valdo mūsų visatą/iš žaliosios skylės//pakviečiau save į darbo pokalbį/viename iš multivisatos užkampių“ (p.98), kur tikisi rasti tikrų veidų ir knygų. Jis beviltiškai laukia Keturių Magų, klausimų į atsakymus, o sulaukia tik sliekų arbatos ir prirūkyto traukinio, vežančio iš taško a į tašką a. Poetas taip ir neparašo laiško liūdnam šuniui („tiek daug neparašytų laiškų/pelėdoms ir šarkoms/o liūdniausia, - tam niūriam šuniui//jam pažadėjau parašyti/bet vietoje to nupiešiau paveikslą/ir palikau jį edelveisų pievoje“ (p.141), tačiau netikėtai sulaukia laiškų iš ateities. Sapnuose jis neregi veidų, tik juodai baltus žvilgsnius. Vis dėlto poetas tiki, kad pavyko išsilaisvinti iš iliuzijų („neliūdėk/miršta tik iliuzijos/o mes visi – nemirtingi“ (p.134). Šešėlių nušviestame pasaulyje poetą saugo Angelas degančiom akim („vakar atėjo angelas/apklojo, kad nesušalčiau/po pagalve padėjo plytelę šokolado/kad nemirčiau iš bado//šiandien šilta ir jauku“ (p.151); „ir pagaliau pamačiau ją/angelą degančiom akim/liepsna nušviestu veidu“ (p.186).

„Nuliūdę nušvitę nuėję“ – rinktinės skyrius, kurio eilėraščiai parašyti 2022-2023 metais taip vadinamame Pajautos slėnyje (poetas po studijų gyveno Vilniuje, Pajautos gatvėje). Jo lyrinis herojus atsisako gyventi pagal stiklinių pučiamųjų orkestro algoritmus ir atsiduoda šventam įsiūčiui, idant tikėjimas rokenrolu ir stipria kava atneštų pergalę: kad vasarvidžio dienos sapne kaktusai pasiektų nirvaną, vėlės vėjyje atvertų duris šikšniukams, sutraiškytų spanguolių arbata atneštų ramybę, kurios nesuteikia žodžiai, o slaptieji archyvai prabiltų nebylių kalba.

Poetas tarsi jautė artėjančią mirtį. Negali nejaudinti eil. „Testamentas“ (p.226), kuris baigiamas ypatingai jautriomis eilutėmis: „o jei netyčia rasite dienoraštį jaunų dienų/skaitykit tik apie dienas laimingas/jų buvo, - netgi trys“. Ir dar: „vieną dieną/išeisime lyg nebuvę/ir liks tik muzika“ (p.240); „kai dingsta viltys/lieka tik smiltys/skaitmeniniuose smėlio laikrodžiuose“ (p.243); „testamentu savo mintis palieku bitėms ir kolibriams“ (p.251); „pasakyki, o drauge ir prieše/laike, kuris esi visagalis/kodėl ryji save, bet išnykstame mes“ (p.262). „Tegul skausmas palieka namus“ (p.272), - eilėraštis, parašytas, be abejo, ne pačią lengviausią akimirką.

Eilėraščių ciklas „Žmogus už brūkšnio“ – paskutiniai poeto, iškeliavusio  Amžinybėn 2023 m. balandžio 17 d., eilėraščiai.  Čia – eilėraštis apie žmogų, kuris „išvyko traukiniu viešai neskelbiama kryptimi//kalbama, kad stotyje jį pasitiko“ (p.278).  Čia – ir paskutinis eilėraštis „Skristi“ (p.286) išties simboliniu pavadinimu, parašytas kovo 30-ąją:  „skristi ten, kur nepakelia sparnai/nebėra vėjo/ir dar neprasidėjo kosmoso galas//atrasti kasdien vis tą patį/ir būti laimingam/žiūrėti gyvenimo filmą be filtro//skristi be traukinio, šarkų ir svajonių/padovanoti laimingus sparnus praeiviui/visą gyvenimą taip ir nedėvėti kostiumo//nebent po medžiu, skleidžiantis pavasariui“.

Rinktinės sudarytojui pavyko surasti ir tik respublikinėje periodikoje spausdintų eilėraščių.  Ir 2008-2011 metais rašyti eilėraščiai (p.289-292) verti ne mažesnio dėmesio. Ypač iš jų išsiskiria „Angelui“, prasidedantis daug žadančiu posmu „Visos mintys lietumi apliję./Keliasi jos sunkiai po nakties bemiegės./Artinasi šlapias, surūdijęs/Dievas Dievas Dievas Dievas.“, „In the torture garden“(„Skausmo ir kankinimų šventykloje/per amžius amžinuosius/šviesa vis nyks,/kol jos visai neliks“, Eduardui Mieželaičiui dedikuotasis („Pavyko tiltą man nutiesti...“), „Simpatija“ („apie šį gyvenimą. Puvėką gražiame saldainio popierėlyje...“), „(Ne)sapnas. Mūsų namai“. O pastarąjį norisi pacituoti visą: „rytas keliauja sapnan/jau pabudę vaikai/bet suaugę nuščiūva//girdisi aidas duslus/miške kerta medį/stirninas bėga laisvai/lyg nematytų medžiotojų/pilkoji pelėda jau markstosi//o gervės/kur išsislapstė tos gervės/kurias ant puodelio piešei/prieš milijonus sekundžių//tu atvėrei duris/į akis, į sapnus, į kelionę/jei mirsime, mūsų jau lauks/gyvenimas žiede paparčio//mama, kelkis, tėveli, ruduo!”

Rinktinė užbaigiama ne tradiciškai: paskutiniame knygos skyriuje – poeto kelionių po pasaulį  72 akimirkos.  Toks įspūdis, kad Mindaugui pavyko apkeliauti didžiąją pasaulio dalį (ypatinga daugeliu talentų  apdovanoto kūrėjo aistra!)  Belieka apgailestauti, kad ne visą.

Negalima nepažymėti, kad Mindaugas Peleckis buvo neeilinė asmenybė: ne tik poetas, bet ir prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas, filosofas (prieš pat išėjimą Amžinybėn užbaigęs disertaciją, deja, nebespėjęs jos apginti), muzikologas,  vienintelis rašytojas Europoje, tapęs Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos (The International Association of Hyperpolyglots) nariu, dvidešimt septynių knygų autorius. 

“Testamentas” – įspūdinga knyga. Skirta  visiems, kurių dar laukia “gyvenimas žiede paparčio.” Ne vieną ji privers naujai pažinti save, pakeisti požiūrį į gyvenimo prasmę, atsinaujinti, o gal net prisikelti. 

Pirmajame knygos viršelyje panaudota  N. Akmenėje gyvenančios dailininkės Ritos Almanis drobė “Audra”, rinktinėje – devynios tos pačios kūrėjos iliustracijos (grafika).

Nuotraukose:

Mindaugo Peleckio poezijos rinktinės “Testamentas” viršelis

Vienoje iš paskutiniame knygos skyriuje spausdinamų nuotraukų – poetas ant Dievo Motinos katedros (Paryžius)