Sielos lakštai

Pradėjusi savo kūrybinį kelią memuarine eseistika, beje, taipogi gerokai nustebinusia iki tol visiškai neliesta tematika – Rytprūsių našlaičių drama, „vilko vaikų“ likimais („Sugriautų namų vaikai“, – Klaipėda: Rytas, 1995), Šiauliuose gyvenanti autorė daugiau kaip porą dešimtmečių neišduoda žanro, dėl kurio nesutaria ne vienas literatūros žinovas. Proza tai ar poezija? Kieno atmaina tos lyriškai romantiškos ir proziškai preciziška kūrybine maniera sukurtos noveletės, tie nedidelės apimties kūrinėliai, kuriuose tiek daug skaidrumo, paslapties, netikėtai išsiveržiančių pačių geriausių jausmų.

Rinktinėje tiek skyrių, kiek išleista novelečių rinkinių, – aštuoni. Nuo „Padovanok man edelveisą“ iki „Jų širdyse – savo pasaka“. Kaip ir pirmtakės, taip ir naujausių knygų temos lyg ir visai paprastos. Tačiau pradedi skaityti ir dar sykį įsitikini, jog reikia mokėti jas skaityti. Tai – ne tas atvejis, kai vienu prisėdimu gali įveikti keliasdešimt puslapių. Silvijos Peleckienės noveletės skaitomos kitaip – neskubant, pasiskaninant, susimąstant. Ir ne daugiau kaip po keletą, gal net porą-trejetą iškart.

Ne, ne dėl to, kad sunku būtų jas skaityti. Taip, kalbai, žodynui autorė skiria ypatingą dėmesį, tačiau svarbiausia vis dėlto kitkas. Tuose kūrinėliuose – savotiškuose sielos lakštuose – tiek daug erdvės minčiai ir tuo pačiu tylos, kad nekyla ranka, paskaičius vieną noveletę, tuoj pat atsiversti kitą. Tiesiog esi priverstas kurį laiką praleisti su ta elegine nuotaka, kurią pajutai, tarp tų subtilių užuominų, kurioms negali likti abejingas.

Prarastas laikas, į jį prasivėrusi siena, tolimi pasauliai ir artimų žmonių veidų miražai, skirtingų kartų matuojamas laikas, vėjo gūsis, perskeliantis širdį, išjudinantis iš sustingimo, vizijos, kuriose meilė, skausmas, liūdesys, džiaugsmas, viltis turi savo kodą, – tai tik dalis Silvijos Peleckienės noveletėse užfiksuotų vidinių sielos ryšių ir sąskambių. Ir tai liudija ne ką kita, o šiuolaikinės literatūros ženklus.

Tik kartą autorė aikteli: „Koks nuostabus ir baisus tas gyvenimas, trunkantis tik amžinybės akimirką!“ („Ilgesys“, p.196), tačiau negali tų žodžių pamiršti. Atrodo, kad ir pats su tuo moliniu nuskilusia ausim kiškučiu, atėjusiu iš vaikystės, grįžti į tolimas dienas, o paskui apima kaltės jausmas dėl buvimo Žemėje beprasmiškumo. 

 Tačiau knygoje nepalyginamai daugiau kitko – meilės gyvenimui. Tarp trapių eilučių ir emocinės įtampos – daug prasmingų akimirkų, subtilių užuominų. Ir kai noveletės herojus taria: “Taip nuostabu mylėti“ („Atradimas“, p.197), nesuabejoji tų žodžių tikrumu, nes iki jų pasakymo jau spėjai atrasti tai, kas čia skleidžia stiprybę.

Negali nejaudinti mokėjimas džiaugtis šia akimirka: „Dieve mano, koks nuostabus tas gyvenimas!“ („Atradimas“, p.289), ir gyvybės medis, iš kurio „aukštybių sklinda gerumas“(„Medis“, p.297), ir artėjantis skubantis laikas: „Ji stebėjo, kaip prie jos glunda pasaulis“ („Sulaukė“, p.300), ir laimė iš naujo atradus jūrą, „kurios taip gedavo“ („Iš naujo“, p.305), ir „gyvenimo akimirkos atsiųstas jai gėrio blyksnis“ („Mirksnis“, p.306), ir... Tikrą meilę teigia ir „Vyšnių sodas“ (p.202), „Vizija“ (p.186), „Pradžiugino“ (p.208), „Sugrįžo“ (p.195).

O štai ir dar subtilesni dalykai – tekstas apie svajonę, kaip pagauti vėją ir jos išsipildymą – dieną, kai „vėjo dvasia nepamiršo jos. Pašnabždėjo, kaip gyventi, įspėjo jos ateitį“ („Vėjūnė“, p.185).  Nors Silvijos Peleckienės vizijos ne sykį nukelia į buvusį laiką, autorė laimi nepripildydama jo nostalgija, kaip paprastai būna sentimentaliuose kūriniuose.

Įdomus dalykas: Silvijos Peleckienės noveletėse daiktų prasmę dažnai pajunti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Čia – daug ženklų, liudijančių, kas yra amžinosios vertybės. Iš noveletės į noveletę perkeliama subtili sakinio plastika, netikėtas žodynas, amžinos, tačiau taip neįprastai pažadintos temos, – tai, kas įgalina teigti: turime originalią kūrėją, kurią atskirti jau nereikia didelių pastangų. Pakanka perskaityti pirmuosius kūrinio sakinius ir autorius aiškus.

Ne vienoje noveletėje praeitis tampa šios dienos laikrodžiu. Ne taip paprasta, žinoma, tai pergyventi ir tuo pačiu įtikinti savo skaitytoją, tačiau autorės pastangos daugeliu atvejų pasiteisina su kaupu. Ir tuomet, kai tas, kuris neigė šventąsias likimo tiesas bei žaidė kitų likimais, tampa pelenais raibuliuojančiame vandenyje („Pelenai“, p.180), ir tuomet, kai sūnus žvelgia į seniai mirusią motiną, kuri jam, suvargusiam, pražilusiam sako: „Sūnau, juk sakiau: „Tik nesenk“ („Nepaklausė“, p.181), ir tuomet, kai „geroji vaikystės fėja, lankiusi ilgais darganotais vakarais, pasakodavusi negirdėtas istorijas, guosdavusi, kai būdavo liūdna“, aplanko noveletės heroję mašinai pakibus virš kunkuliuojančios upės („Suplazdėjo“, p.187), ir tuomet, kai „nurimusi eina pasitikti artėjančio laiko“ („Sapnų galia“, p.203).  Dar vienos noveletės heroję įdomu pajusti medžių karalystėje („Miškuolė“, p. 207): čia ji išsivaduoja iš graužaties ir išeina „į pasaulį, esantį už šio pasaulio, nevaržomai klajoti“. Kad vėl ir vėl sugrįžtų į savo namus.

„Su-grį-žau!“, – šaukia noveletės „Ištikimybė“, p.247) herojė gimtajam namui, suvokusi, kad praeitis įsiveržė į dabartį ir ateitį ir kaipmat pavertė praeitimi. Atrodo, kartu su ja matai, jauti, girdi, ko iki šiol nesuvokei.

Čia ir požeminis miesto pasaulis: „Kur jūs dabar esate? Ką veikiate?“ („Pasmerktieji“, p.283), ir pergyvenimai dėl žmogaus gyvenimo, pasmerkto mirčiai: „Kodėl, Didysis Sutvėrėjau, taip sutvarkytas žmogaus gyvenimas?“ („Kodėl?“, p.287).

Laikas dažnai būna negailestingas, ypač, kai jį matuoja skirtingos kartos („Balta suknelė“, p.24).

O Laiko Dvasią autorė labiausiai pajunta gamtoje („Rudens dvasia“, p. 28). 

 ***

Tai patvirtina ir knygos nugarėlėje savo atsiliepimus apie autorės kūrybą išsakę žymūs rašytojai ir literatūros kritikai.

„Kiekvienas S. Peleckienės noveletės gyvas sutvėrimas, didelis ir mažas Dievo tvarinys, gražiai inkrustuotas į savo išgyvenimus, jausmų bei minčių pasaulį, spindi ilgalaike šviesa tarsi inkliuzas gintaro gabale“, – tvirtina Nacionalinės premijos laureatas Jonas Mikelinskas.

Anot žymaus išeivijos prozininko ir mokslininko Vytauto Volerto, „novelečių autorė – stebėtoja ir mąstytoja, individualizmo ir ramybės šalininkė. S. Peleckienė suranda paslaptis, suranda ir žodžius, kupinus prasmių ir bedugnio gilumo.“

Lietuvių novelei pritaikęs santūrią pasakojimo manierą, Romualdas Lankauskas buvo įsitikinęs, kad ir „iš Silvijos novelečių sklinda dramatiška, skaudoka, bet brangias žmogiškas vertybes skleidžianti šviesa.“ 

 Prozos klasiko Mykolo Sluckio teigimu, „turime lyriškai romantišką ir sykiu proziškai precizišką kūrybinę manierą.“

„Tai – labai intensyvaus dvasinio gyvenimo paliudijimas, neramus skverbimasis į savo vidaus pasaulį, vertybių apmąstymas, tinkamiausio žodžio paieškos“, – tokio vertinimo, kokiu S. Peleckienės noveletes apibūdina prof. dr. Petras Bražėnas, gali pavydėti dažnas plunksnos meistras.

O poetui Algimantui Baltakiui atrodė, kad „autorės proza artima poezijai. Noveletėse gausu meditavimo, ramybės, gerumo. Bandymas sugrąžinti į mūsų prozą kai kuriuos romantizmo dalykus – novatoriškas, drąsus.“

Panašiai S. Peleckienės noveletes vertina ir poetas, eseistas, knygų leidėjas Viktoras Rudžianskas: „Postmoderniame pasaulyje tokių subtilių knygų nėra daug. Silvijos noveletės yra geras vaistas surambėjusiai sielai gydyti, apnašų nualintai atminčiai gaivinti, vidinei harmonijai atstatyti.“

Publikuota iš:

https://www.skrastas.lt/atolankos/sielos-lakstai