NESUINTERESUOTUMAS: KAS YRA DVASINIS MOKYTOJAS? IZVORO RAŠTŲ RINKINYS NR. 207

O. M. Aïvanhovas (1900–1986) –­ bulgarų filosofas, mistikas, alchemikas, magas, astrologas, pedagogas, gimęs Makedonijos Srpci kalnų miestelyje. Septyniolikos jis sutiko savo Mokytoją Peterą Deunovą (1864–1944), mokinių vadintą Beinsa Duno. Šis gnostikas Bulgarijoje įkūrė organizacijos, pavadintos Visuotine baltąja brolija, filialą ir už tai 1922 m., kaip eretikas, stačiatikių cerkvės buvo ekskomunikuotas. Mokytojas nenusiminė ir dirbo toliau, teigdamas, kad svarbiausia – žemiškoji bažnyčia, aukščiau –­ Visuotinė baltoji brolija, o aukščiausioji –­ Rojaus karalystė. O. M. Aïvanhovas, tapęs P. Deunovo mokiniu, persikėlė į Prancūziją, keliavo po pasaulį, perskaitė daugiau kaip 5000 paskaitų. Pagrindinė O. M. Aïvanhovo mokymo idėja –­­ kiekvienas, nepriklausomai nuo rasės, religijos, socialinės padėties, intelekto gebėjimų ar materialinės padėties, gali dalyvauti realizuojant naują brolijos ir taikos žemėje periodą. Tai vyksta per vidinį asmens keitimąsi, augimą, tobulėjimą ir harmoniją su dieviškuoju pasauliu. O. M. Aïvanhovas moko, kaip kuo geriau gyventi – tam būtinas idealas, pvz., noras žemėje įgyvendinti Dievo karalystę.

O. M. Aïvanhovo mokymas – gnostinis, jis kalba apie iniciacijas (įšventinimus), be kurių tobulėti yra sunkiau. Juk pagal kosminius dėsnius mikrokosmas su makrokosmu visąlaik keičiasi vietomis, o pagal „amžinąją išmintį“ kiekvienam būtina rasti savo Mokytoją. Kaip tai padaryti? „Labai mažai žmonių žino, kas iš tikrųjų yra Mokytojas. Kai kurie skaitė knygų, kurios pasakoja nepaprastą istoriją: esą Mokytojas yra tobulas, visažinis, visagalis... Jam nereikia valgyti nei gerti, nei miegoti. Jo nepasiekia jokios pagundos, jis leidžia laiką darydamas stebuklus. (...) Didieji Mokytojai tikrai turi išimtinių galių, bet nenaudoja jų tam, kad rodytų stebuklus vėploms. (...) Jums reikia žinoti, kad Mokytojas yra toks pat žmogus kaip visi. (...) Jei sutiksite Mokytoją, žinokite, kad visas savo savybes ir dorybes jis įgijo ne vien per šį gyvenimą. Jam reikėtų dirbti amžius, netgi tūkstantmečius. Gerosios savybės, kurias žmogus įgyja savo darbu, nedingsta tą akimirką, kai jis palieka žemę, tad grįžęs jis vėl jas turi. Taip įsikūnijimas po įsikūnijimo jis kaupia dvasinius elementus, kol vieną dieną tampa tikru šviesos ir dieviškųjų dorybių nešėju. (...) Tikrąjį Mokytoją pažinsite iš jo nesuinteresuotumo. (...) Iš tikrųjų tikras Mokytojas niekad nesisakys esąs Mokytojas. Jis leis jums pajusti ir suprasti, jis neskubės būti pripažintas. (...) Gyvatės galva, tai yra dvasia, aukštesnysis Aš, turi pasireikšti per uodegą, materiją, žemesnįjį aš. Dvasia, kuri aukštybėse yra visažinė ir visagalė, turi pažvelgti į materiją kaip į veidrodį. Štai koks Įšventinimo tikslas: pakeisti materiją, kad ji galėtų atspindėti dvasiai jos tikrąjį vaizdą“ (p. 11–21).

Vienas dvasinis mokymas teigia: visada reikia būti paruošus kėdę Mokytojui –­ niekada nežinai, kada jis ateis.