NON FINITO: ESTETINĖ LITERATŪROS GYVYBĖ. AKSIOLOGINIS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ PROZOS SPEKTRAS. MONOGRAFIJA.

Knygoje trys dalys: „Vertinimo teorijų link“, „Teorijos vs teorijos“ ir „Vertinimų formos, arba Kūrinio pajautos raiška“. Pasak V. Martinkaus, literatūros „mirtis“ „iš esmės yra prielaida egzistencinei kūrybai atsinaujinti, gero ir prasto literatūros kūrinio skirčiai. (...) Labai svarbus individualus literatūros kūrinio estetinis skaitymo patyrimas: jo reikšmę nurodo tai, jog juo prasideda ir baigiasi įvairiausios vertinimo, arba literatūros kritikos formos – kūrinio anotacija, interpretacija, recenzija, studija, monografija. (...) Literatūra buvo ir tebėra išskirtinis vertybių pasaulis (...)“ (p. 310–312).

Trečiojoje monografijos dalyje autorius nagrinėja Juozo Apučio, Juozo Grušo noveles, Petro Dirgėlos, Ramūno Klimo romanus, kitų rašytojų kūrybą. Mokslininkas bando „atkoduoti“ (dekoduoti) šių rašytojų kūrybą: J. Apučio polisemijos taką, J. Grušo intelektinę metaforą, taip pat įvairių autorių istoriografinės metafikcijos konceptą. Vis dėlto universaliausias vertinimas – non finito atvejis, kai literatūros kūrinys vertinamas pagal išskirtinai pabrėžiamą kūrinio atvirybės matmetį. „Vertinimo galia savaime steigiama kaip Aš / Kitas vienis“, – konstatuoja V. Martinkus.