DAR TIKĖKIM: TAIP SUBYRAM Į SMĖLĮ. POEZIJA

A. Cibulskis – tragiško likimo žmogus. Atsisakė būti komjaunuoliu, 1950-aisiais bandė prasibrauti į Vakarų pasaulį, bet Palenkėje buvo sučiuptas ir ištremtas į Sibirą, kur gyveno kelerius metus. Politiškai „raupsuotas“ žmogus, pasak A. Cibulskio mokytojo Antano Juškos, „savo eilėraščius palikinėdavo pas pažįstamus, tremties draugus ar patikimus žmones, knygos neišleido. (...) Taip ir nežinia, kiek jų parašė, kiek išsimėtė ir dingo. (...) Dabar berods surinkta 130 eilėraščių“ (p. 98). Poeto gyvybė užgeso Baltijos jūroje Latvijoje. Mirties aplinkybės miglotos – skenduolis rastas persirengimo būdelėje. Spėjama, kad "antitarybinius" eilėraščius rašiusį poetą nužudė kagėbistai.

Ši knyga išsklaido liūdesį, nes poezija labai šviesi. Pirmoji knyga, poeto draugų išleista dar 1993 m. („Išeisiu nebaigęs dainos“), jau tapo bibliografine retenybe. Jos pagrindu sudarytas ir šios poezijos tomelis, kuriame, pasak sudarytojo J. Nekrošiaus, jaučiamas „apnuogintas ir labai jautrus lyrikos nervas“. Poezija – nepaprastai skaidri, pranašingai skambanti (A. Cibulskis itin vertino Dovydo psalmes). Pagal A. Cibulskio poeziją yra sukurta dainų, ypač vykusios – kunigo E. Arnašiaus. Eilės tiesiog pačios prašosi dainuojamos, mena maironiškąją tradiciją, nors jose skausmo yra daugiau.

Du mediniai angelai

Užgiedos be balso

Ir sušaudyti šilai

Prie jų kojų melsis.

p. 5

A. Cibulskio kūryboje dera skausmas ir viltis. Ji labai žmogiška, nuoširdi, bet nebanali, artima kiekvienam kenčiančiam žmogui, todėl A. Cibulskį galime drąsiai įrašyti į geriausių Lietuvos poetų sąrašą.

Dar tikėkim – pasaulis bus geras,

Dar tikėkim – tie žmonės geri,

Kur per naktį spiritą geria,

Kad lengviau būtų tulžį nuryt.

p. 50

Tai poezija, kupina tuštumos bei pilnatvės, persmelkiančios visą būtį.

Man nereikia visko,

Man nereikia nieko.

Aš kiaurai sudriskęs

Kaip balandžio sniegas.

Kaip balandžio sniegas

Visiškai suplyšęs – – –

p. 30

Poezijoje stipri pasaulio laikinumo pajauta. A. Cibulskis nebuvo egocentrikas, besižavintis savimi (tokie yra dauguma dabartinių poetų), jo poezija – minimalistinė, bet su maksimalia energija.

Taip subyram į smėlį,

Taip į dulkes po kojų...

Svetimiems akmenėliams

Ant širdies samanojant.

p. 103

Kai kurie poeto žodžiai pranašiški, atkartojantys istoriją:

O Lietuvą palietus,

O jos žaizdas pajudinus,

Vėl kaip vėlė be vietos...

Vėl kaip svėrė ant pūdymo...

p. 62http://www.juozasnekrosius.lt