BLANKIAVEIDĖ POLITOLOGIJA: PREZIDENTĖ. MONOGRAFIJA

Williamo Jameso pragmatizmo propaguotojui, politologui dr. Laurui Bieliniui (g. 1957) nardymas politiniuose vandenyse nėra naujiena: 1983–1986 m. jis studijavo Maskvos M. Lomonosovo universitete, 1991 m. įsteigė žurnalą „Politologija“, kuriam vadovavo iki 2006 m. Yra VU TSPMI dėstytojas, Baltarusijos instituto direktorius, 2006–2009 m. buvo Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, Vidaus politikos ir analizės grupės vadovas. L. Bielinis yra išleidęs knygų apie rinkimų technologijas, visuomenę, valdžią ir žiniasklaidą, 2002 m. prezidento rinkimus Lietuvoje, Rusiją ir NVS, tyrinėja ir oratorystės meną, analizuoja politinius tekstus ir politinę komunikaciją.

Knygos viršelis buvo renkamas iš kelių variantų, o pasirinktas bene taikliausias, bet kartu ir labiausiai ideologinis. Viršelyje matome Prezidentę Dalią Grybauskaitę, iš kurios kostiumėlio kišenės kyšo TSRS ir ES vėliavos, o Lietuvos vėliava užrišta ant dešinės rankos taip, kad primena nacių „madas“. Ar tai sąmoninga užuomina? Manyčiau, taip. Tik ar ne per tiesmuka ir kategoriška? Lietuvybė ir nacizmas – visiškai skirtingi dalykai. Su lietuvybe Prezidentė artimai susijusi, su nacizmu – nė kiek. Vadinasi, knygos viršelis mus iš karto nuteikia: knygoje bus aprašomi „blogi“ Prezidentės darbeliai.

Kadangi L. Bielinis – teksto analizės specialistas, ir mes pradėkime nuo jo teksto analizės. Knygos įvade – įžeidimas (nors tai ir „monografija“). L. Bielinis primena apie savo straipsnių ciklą „Poker face“, arba Prezidentė kovose“, publikuotą 2010-aisiais viename užsienio kapitalui priklausančių interneto portalų. „Poker face“ – tai ne tik 1998 m. Ayumi Hamasaki ir 2008 m. Lady GaGa dainos pavadinimas, bet ir pokerio žaidėjų bei psichologų terminas, reiškiantis veidą be emocijų (o toks galįs atsirasti dėl nuobodulio, lengvo sutrikimo, nesuvokiant pašnekovo kalbamo teksto, depresijos, taip pat tai – miegančio žmogaus veidas). Ar tikrai tokį veidą mes dažniausiai matome, žvelgdami į Prezidentę per televiziją, laikraščiuose, o kam pasiseka – ir gyvai? Drįstu paprieštarauti. Nors tai ir (gruboka) metafora, D. Grybauskaitė moka šypsotis, būti rūsti, kalbėti įtikinamai. Vadinasi, „poker face“ apibūdinimas jai niekaip netinka. Tai nesunkiai pasakytų ir televizinis psichologas, daktaras Laitmanas iš „Melo teorijos“, paremtos mikroišraiškų ir FACS (Veido veiksmų kodavimo sistema) analize. Pastarąją 1978 m. sukūrė emocijų ir jų santykio su veido išraiška pionierius, amerikiečių psichologas Paulas Ekmanas (g. 1934). Ištyręs 20 000 žmonių, jis išskyrė tik 50 užkietėjusių melagių („tiesos burtininkų“), kurių perprasti nebuvo įmanoma.

L. Bielinis tvirtina: „Daugelis kalbų, veiksmų ar sprendimų, kurių imasi Prezidentė, dažnai yra nelengvai suvokiami, reikalauja papildomo aiškinimo ar specialaus tam tikro konteksto žinojimo, todėl tai, ką ji daro ir kaip save pateikia, išties sukuria neišraiškaus, nieko nesakančio veido vaizdinį – „Poker face“ (p. 7). Jei jau kalbama apie nieko nesakančius veidus, siūlyčiau pasižvalgyti po Seimą, kitas valstybės institucijas, kuriose tikrai rasime ne vieną „blankiaveidį“. 80 000 valdininkų ("valstybės tarnautojų") Lietuvoje – tikras lobis galimiems L. Bielinio tyrimams.

Knyga pradedama Prezidentės biografija, kuria bandoma suponuoti nuomonę, esą D. Grybauskaitė buvusi „raudona“, nes dirbo ir mokėsi tuometiniame Leningrade ir pan. Priminsiu – L. Bielinis mokslus Maskvoje baigė 1986-aisiais, trejais metais vėliau (jau prasidėjus perestroikai) nei D. Grybauskaitė.

Knygoje L. Bielinis aptarinėja Prezidentės inauguraciją, lyderystę, komandą, rinkimų komunikaciją, santykius su žiniasklaida, konfliktinę elgseną (primenamas atvejis su Šarūno Saukos paveikslu ir tariamas atitolimas nuo Katalikų Bažnyčios), santykius su žiniasklaida, lakoniško kalbėjimo fenomeną, metinį pranešimą (matyt, jo tyčia ilgokai laukta, nes pavasario pradžioje baigta knyga pasirodė iš karto po jo), „aš“ pozicijos išraišką, bausmę, kaip pagrindinį Prezidentės instrumentą ir kt. Deja, daugelis L. Bielinio naudojamų šaltinių tėra žurnalistų ar politikų nuomonės, išsakytos įvairiuose interneto portaluose, spaudoje, o literatūros sąrašas – skurdus. Keista, kad jame minima V. Adamkaus knyga „Be nutylėjimų“, bet nėra paminėta nė viena kitų prezidentų parašyta (ar apie juos sukurta) knyga.

L. Bielinio knyga – skanus kąsnelis nemėgstantiesiems Prezidentės ir anekdotų rinkinys ją palaikantiesiems (nes kritika yra „blankiaveidė“, „Poker face“ stiliaus kritika). Galutinė L. Bielinio išvada: „Prezidentė – tai mes.“ Šią frazę galima interpretuoti ir prisimenant „Karaliaus saulės“ (Louis XIV, 1638–1715) „Valstybė – tai aš“, ir L. Bielinio norą žūtbūt apkandžioti Prezidentę, įsijaučiant į jos veiksmus, pasitelkiant galingą fantaziją (studentams L. Bielinis mėgdavo pasakoti anekdotą apie asilą, stovintį už durų, bet jas atidarius nebūna – nuėjo; po šio anekdoto į jo paskaitas studentai nebeateidavo). Akivaizdu – apie D. Grybauskaitės, kaip Prezidentės, veiklą kalbėti dar anksti, nepraėjo nė viena jos kadencija. Kita vertus, nenaudotas lyginamasis metodas, praverčiantis ir studijuojant politiką: Prezidentės valdymas nebuvo tinkamai lyginamas su V. Adamkaus, Algirdo Mykolo Brazausko, Rolando Pakso, Vytauto Landsbergio.

Ši knyga skatina politinę neapykantą, o ne prusina, – žmonės, ją paskaitę, ir vėl palinguos galvomis bei toliau keiks visą politiką, nieko nedarys, išliks pasyvūs („jei jau Prezidentė blanki, ką jau čia mums, varguoliams“, – nuolankiai mąstys baudžiauninkų mentaliteto Lietuvos gyventojai). Po kadencijos, kaip ir dera, lauksime antrojo monografijos leidimo (arba kito autoriaus knygos), kur bent viename skyriuje bus paminėti ir geri D. Grybauskaitės darbai. Keista, o juk nesudėtinga sukurpti lentelę, kurioje būtų surašyti Prezidentės „blogi darbai“ ir „geri darbai“. L. Bielinis galėjo perskaityti (ir pacituoti literatūros sąraše) bent kelias užsienio šalių politikų, prezidentų biografijas – yra iš ko pasimokyti.