PAMOKSLAI TARP ŠIRAZO IR YSTADO: ZARATUSTRA KALBA MAKARONAMS. ROMANAS

S. Whilde‘as (g. 1966, Malmė) negaili socialinės kritikos galios institucijoms, mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems, kuriuos jis vadina bestuburiais. Romano esmė – parodyti, kad kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas, su savo morale, etika, vidiniais įstatymais. Leisti žmogui gyventi klausant širdies – S. Whilde‘o moto, nes tik tada, jo manymu, žmogus gali daryti stebuklus.

S. Whilde‘as 1999 m. debiutavo kontroversišku romanu „Pojkguden“ („Berniukų dievas“), 2000-2003 m. išleido dar tris andergraundinius egzistencinės tematikos romanus. Už „Aistros ir netvarkos vadovą“ („Guide till lidelse & laglöshet“, 2003) buvo apdovanotas laikraščio „Skånska Dagbladets“ įsteigta „Piratų“ premija. Esminis lūžis rašytojo kūryboje įvyko 2005-aisiais, pasirodžius romanui „Zaratustra kalba makaronams“ („Zarathustra talar till makaronerna“), kuris tapo kultiniu tarp alternatyvaus subkultūrinio jaunimo. S. Whilde ėmė koncentruotis į individualistinę totalitarinės visuomenės kritiką. 2006 m. užbaigęs dramaturgo Augusto Strindbergo monografiją, jis kiekvienais metais išleidžia naują romaną arba pjesių rinkinį. Dirba žurnalistu ir laisvai samdomu literatūros kritiku.
„Pagrindinis rašytojo uždavinys yra prisiliesti prie skaitytojo. Noriu, kad skaitytojai būtų sužavėti mano prisilietimų ir patirtų bent menką dvasinį orgazmą”, - sako S. Whilde’as.

Pateikiame interviu su Stefanu Whilde'u, kuris sutiko atsakyti į klausimus.

STEFAN WHILDE: „NORIU, KAD LITERATŪRA VERSTŪSI KŪLIAIS, SVIRDULIUOTŲ, ŠOKTŲ, BŪTŲ LAUKINĖ IR PAMIŠUSI“

Malonu pagaliau išvysti pirmąją Jūsų knygą lietuviškai. Ką žinote apie Lietuvą, jos literatūrą ir kultūrą?

Žinau kai kuriuos geografinius ir istorinius faktus. Žinau, kad jūsų vardas – karaliaus, tačiau Lietuva yra respublika. Skaičiau Igno Šeiniaus (Ignas Scheynius) romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934), bet senokai, jei neklystu, dar mokykloje. Lietuvos kultūra turi įsitvirtinti tarp prancūzų, amerikiečių ir vokiečių kultūros, ir ne tai ne visada paprasta tokioje mažoje šalyje kaip Švedija.

Jūsų knyga, kuri išleista lietuviškai – žymusis romanas „Zarathustra talar till makaronerna“ (2005). Papasakokite, kaip gimė ši knyga. Kodėl jos herojumi pasirinkote būtent Zaratustrą, o ne, tarkime, Budą, Krišną, Jėzų ar dar ką nors?

Iš pradžių joje nebuvo poezijos. Leidėjas paprašė iš naujo išversti F. Nietzsche. Pamąstęs apie šį pasiūlymą, atsisakiau jo. Tai atrodė pernelyg nuobodu, be gyvybės. Vietoje to idėja apie šiuolaikinį Zaratustrą atsirado manyje ir joje buvo mano poezija! Mačiau jį priešais save. Stebėjau, kad jis grįžta į civilizaciją po dešimties metų, praleistų ant kalno. Mačiau, ką jis matė. Ir tai neatrodė gražu.

Viena iš keliolikos Jūsų knygų vadinasi „Maža knyga apie laisvę – nuo Tomelillos Švedija iki Širazo“ („En liten bok om frihet – från Tomelilla till Shiraz“, 2008), skirta dailininkui Sune‘i Rudnert‘ui (g. 1938). Ką bendra turi 6000 žmonių miestelis su Persijos kultūros sostine? Ką Jums asmeniškai reiškia pirmos žinomos monoteistinės religijos įkūrėjas Zaratustra (XVIII a. pr. Kr.; tuo metu avestos kalba jis vadintas Zarathuštra) ir Persija? Gal esate studijavęs Avestą, lankęsis Irane?

Čia, Malmėje, turiu daug draugų persų, tačiau Irane niekad nebuvau. Keliauju per jų istorijas, ir šios istorijos tampa mano. Tomelilla – mažas miestelis, esantis prie kito mažo miestelio Ystado. Ystade praleidau daug vasaros atostogų ir daugelis mano romanų su šiuo miesteliu susiję. „Ašmenų galandimo“ („Vässandet Av Klingor”, 2001) veiksmas vyksta Ystade ir Zambijoje. „Berniukų dievo“ erdvė – žvejų kaimelis prie Ystado. Mėgstu persišką maistą ir darbą Ystado miškuose bei pajūryje.

Kokia pagrindinė romano apie Zaratustrą idėja? Kritikai sako, kad Jūs oponuojate F. Nietzsche‘i, o gal net ir beveik viskam. Ar tai XXI amžiaus vertybių perkainojimas?

Į „Zaratustrą“ žiūriu kaip į kelionės romaną, tačiau taip pat ir kaip į civilizacijos kritiką. Mes esame apsupti naujausios technologijos, tačiau praradome savo sielas. Ar esame laimingesni vystydamiesi bet kokia kaina? Zaratustra žvelgia per trapų fasadą, ir tai skausminga, tačiau būtina. Vis dėlto, manau, jog romanas parašytas su humoru. Kai kurie žodžiai specialiai parinkti, kad būtų smagu skaityti. Rimtumas ir žaismingumas turi derėti. Kai rašiau šį romaną, gyvenau Ystad‘e. Jis rašėsi pats, o aš tik keliavau mažais keliukais.

Kada pradėjote rašyti? Jūs debiutavote su „Pojkguden“ 1999-aisiais. Nuo to laiko išleidote dar 14 knygų – romanų, pjesių... Kokios Jūsų kūrinių pagrindinės temos?

Mano rašymo esmė – nustebinti save ir savo skaitytojus. Kai kas sako, kad rašytojas turėtų apsiriboti vienu, na, daugiausia dviem žanrais, ir kad jis turėtų būti lengvai atpažįstamas. Tai skamba labai nuobodžiai. Noriu, kad literatūra verstūsi kūliais, svirduliuotų, šoktų, būtų laukinė ir pamišusi. Vieną dieną aš rašau apie Strindbergą. Kitą – apie nudizmą. Taip, tiesa, iš viso išleidau 15 knygų. Naujausia – „Knyga apie džiaugsmą ir kančią“. Ji išleista vos prieš mėnesį ir yra autobiografinė. Visada rašiau istorijas. Prieš tai daug metų gyvenau kaip muzikantas ir rašiau poeziją.

Kokiose grupėse grojote?

Grojau šiose grupėse: „Bella Donna“ (1982-1984), „The Bella Donna Orchester“ (1984-1986), „Anathema“ (gotikinis rokas; 1986-1988) ir „The Colour Collision“ (new wave, 1988-1991). Su „Anathema“ vykau į turą po Švediją, Norvegiją, Daniją ir Angliją. Įrašėme singlą. Su „The Colour Collision“ įrašėme du albumus ir du singlus. Grojau gitara, pianinu, klavišiniais ir bosine gitara. Taip pat rašiau muziką ir kai kurių dainų žodžius.

Ar dabar grojate?

Ne, mano juodas „Fender Stratocaster“, „America-79“ išdidžiai stovi spintoje. Tačiau ką gali žinoti, gal kada...

Kokios muzikos klausotės?

Visokiausios. „Glasvegas“, PJ Harvey, Patti Smith, Neil Young, „The Sisters Of Mercy“, Rod Stewart (8 dešimtmečio), „The Mission“, „Mando Diao“, Sergejaus Rachmaninovo, Ludwigo van Beethoveno... Mėgaujuosi ir klasikine muzika, ir „The Sex Pistols“.

Grįžkime prie Jūsų knygų. Prieš Jūsų paskutinę paminėtą knygą išleidote romaną „Demonai: Romanas apie baisiausią pasaulio žmogų“ (2009) apie juodąjį magą Aleisterį Crowley‘į. Ar domitės jo sukurta pasaulėžiūros ir magijos sistema thelema, gal net praktikuojate ją, ar tik susidomėjote neeiline asmenybe (kaip kad Zaratustra, Augustu Strindbergu)?

Mane žavi žmonės ir jų likimai. Aleisteris Crowley‘is – ypatingas personažas.

Ką simbolizuoja Jūsų terminas „makaronerna“ (makaronai)? Ar tai paviršutiniškos Vakarų civilizacijos simbolis? Ar apie ją manote? Ar jai atėjo galas? Ar yra koks nors šansas jai patirti renesansą? Jei taip, kaip? Galbūt atsigręžti į kitas civilizacijas, tyrinėti jas?

Zaratustra, kritikuodamas civilizaciją, kritikuoja ir mūsų kultūrą. Europos Sąjunga yra bejausmė, surambėjusi imperija, pasidavusi farmaceutų monopolijai. Ir tai tik vienas iš kvailumo pavyzdžių. Mes nesiklausome savo širdžių. Leidžiame kitiems mąstyti už mus. Išmintis egzistuoja, tačiau ją pakeičiame mokslu paremta žinija. Zaratustra kalba apie išsilaisvinimą, pirmiausia individualiame lygyje, nes būtent nuo jo turime pradėti. Taip pat, kaip tai būtų paradoksalu, romanas kalba apie meilę gyvenimui, galimybes.

Kurią savo knygą laikote geriausia? Kas Jums kaip rašytojui padarė didžiausią įtaką?

Sunku įvertinti. Daug skaitau, turiu didelę biblioteką, bet negaliu išsirinkti mėgstamiausiųjų.

Ką rašote šiuo metu?

Dabar rašau pasiutiškai stiprų tęsinį romanui „Ašmenų galandimas“. Taip pat – kreizovą ir labai juokingą knygą vaikams. Juoktis – sveika, o vaikai yra mūsų mokytojai.

Tack så mycket. (Šved. Ačiū Jums labai.)

Įdomūs klausimai. Ačiū!