JONAS PIPYNĖ IR KITI TIKRI LIETUVIAI: IEŠKAU TIKRO LIETUVIO. PUBLICISTIKA IR MEDICINA

Naujoje knygoje, tartum Vaižgantas deimančiukų, F. Taunytė leidžiasi ieškoti ir nori rasti taurių lietuvių, asmenybių, turinčių ne tik ydų, bet ir teigiamų savybių. Kalbama apie daug ką – akupunktūrą, akupresūrą, akies rainelės diagnostiką, piktžoles, kepenų valymą... F. Taunytė dejuoja, kad iš žydų lietuviai neišmoko humoro: „Mes, lietuviai, mokame juoktis tik iš aklų, luošų, senų ir silpnapročių“ (p. 5).

„Kaip atrodo tikras nepriklausomos Lietuvos lietuvis dabar“, - klausia autorė. „Eidamas pro daniškas kiaulides, per usnimis apžėlusius laukius, degančiomis akimis jis žvelgia į lenkams parduotą „Mažeikių naftą“. Tuo metu vienas banditas tempia į krūmus jo žmoną, o gėjus – vyresnįjį vaiką“ (p. 8).

Autorė sukuria šios knygos herojų – suprask, tikrą lietuvį – Joną Pipynę (su tokia pavarde gyvenimas gali ir nemielas tapti...). Skaitytojas gali neatsistebėti F. Taunytės išmone: ji siūlo ir nuogam apynyne pasėdėti, pasakoja, kaip ją nuo mirties išgelbėjo arklys bei sandėlininkas žydas („Dėl tos priežasties nei apie arklius, nei apie žydus blogai nekalbėsiu“, p.305), primena, kad prieš 70 metų nebuvo seksualinės revoliucijos ir visi esą laukdavę vienintelės tikros meilės.

Charizmatiškoji F. Taunytė – pasakotoja, tad nebūtina į jos (net ir medicininius) patarimus žiūrėti labai rimtai, bet jos knygą skaityti smagu.

Ar surado F. Taunytė tikrų lietuvių? Kiek ir kokių? „Net čigonai vagystėmis nesigiria ir iš draugų ar kartu gyvenančių nevagia. Lietuviai taip pat vagių ir melagių niekada negerbė. Dabar, deja, kitaip“ (p. 382).