Knygos
„Saulės Titnagas“ neseniai išleido dviejų Lietuvos rašytojų sąjungos narių Mindaugo Peleckio (1975–2023) ir Algimanto Lyvos knygą „ATRANDANTYS“, kurios paantraštė – „Didysis žaidimas“. Nedažnai du autoriai ryžtasi tokiai kūrybai. Na taip,…
Knygos
Jūsų dėmesiui - 2022 m. gruodžio 17 d. JAV lietuvių dienraščio DRAUGAS šeštadieniniame meno, literatūros ir mokslo priede "Kultūra" išspausdinta recenzija, skirta naujai Mindaugo Peleckio monografijai.
Be problemų
Dailininkė ir tyrėja Indrė Gražulevičiūtė-Vilėniškė dalyvauja virtualioje Goddessarts Magazine organizuotoje rudeninėje parodoje Dark and Gloomy.
Apie šią parodą ir pakalbinome kūrėją.
Poezijos vertimo užkampiai
Rugsėjo 29 d. Kaunas 2022 Litvakų kultūros forumo metu pristatyta pirmoji poetės Lėjos Goldberg knyga, išversta į lietuvių kalbą. Tai toleranciją propaguojanti knygelė skirta ikimokyklinio ir pirmųjų pradinės mokyklos klasių moksleiviams. Poema pirmą kartą pasirodė 1948 metų spalio 22 d. vaikų laikraštyje „Mišmar Lejeladim“, o 1959 m. buvo išleista kaip atskira knygelė iliustruota Šošanos Heiman. Nuo tada knyga įtraukta į pradinių mokyklų mokymo programą ir yra Izraelyje ilgametė lyderė vaikų literatūroje. Žinoma, geriau būtų jei pirmasis Lėjos Goldberg leidinys lietuvių kalba supažindintų skaitytojus su rimtąją poetės poezija, tačiau ši pirmoji kregždė vis tiktai geriau negu nieko, ir gal sulaužys ledus į sekančius poezijos rinkinius ar rinktines.
Natanas Gitkindas 2022 m. Rugsėjo 29 d., 21:24 Skaityta: 149 k.
2022.2.20 d. šiame Radikaliai.lt portale paviešinau straipsnį apie sunkumus, su kuriais susidurtų vertėjas, jei apsiimtų versti poeziją iš hebrajų kalbos jos nežinodamas, tačiau nenumačiau į priekį, kad už pusmečio tai netiesiogiai palies ir mane patį.
Prieš pusantrų metų į mane kreipėsi šios knygelės rengėjai su pasiūlymu bendradarbiauti verčiant Lėjos Goldberg poeziją į lietuvių kalbą. Pasakiau, jog labai vertinu jų pasiūlymą nes L.Goldberg poeziją verčiu jau senokai ir turiu kelias dešimtis išverstų eilėraščių ir galėtume drauge juos išleisti nedidele knygele. Įdomiausia, kad pasiūlymas rengėjus sudomino tik dalinai, vietoje to jie prašė būtent „Butas nuomai“ (dabar pavadintas „Nuomojamas butas“). Tai eiliuota pasakėlė vaikams, todėl į mano planus šalia rimtos poezijos vertimo neįėjo, bet žmonės labai prašė, todėl per keletą dienų padariau labai tikslų eiliuotą vertimą ir jį neredaguotą išsiunčiau knygos rengėjams. Po kelių dienų gaunu žinutę, kad vertimas išsiųstas plačiai žinomam poetui įvertinimui. Rengėjai po to dingo iš akiračio ištisiems pusantrų metų ir staiga gaunu iš jų žinutę apie tai, kad knygelė paruošta spaudai ir Lėjos Goldberg vertėju laikoma plačiai žinomas poetas, tačiau jie (rengėjai) norėtų ir mano pavardę įnešti į, taip vadinamą, knygos metriką. Po neilgų derybų sutarėme, kad man priklausys autorinės teisės mano darytam vertimui iš hebrajų į lietuvių kalbą ir dar keli niuansai... Iš kokios kalbos plačiai žinomas poetas nežinodamas hebrajų kalbos darė savo vertimą, metrikoje nenurodyta... Pagalvojau, negi dėl vaikiškos knygelės aš kėsinsiuosi į plačiai žinomo poeto šlovę... pagaliau yra dar begalė neišverstos Lėjos Goldberg poezijos, skirtos žymiai vyresniems nei 5 – 8 metukų vaikams, tai atsigriebsiu...
O dabar vertėtų pakalbėti apie vertėjo funkciją poezijoje. Pagal mano supratimą (su kuriuo pilni „savigarbos“ poetai nesutiks), poezijos vertėjas privalo laikytis sekančių principų:
1.Žinoti originalios poezijos kalbą, tautos mentalitetą ir tradicijas jei apsiima versti poeziją iš svetimos kalbos.
2.Gerbti poeto, kurio poeziją verčią, stilių ir žodį ir nepriklausomai nuo to ar jis (vertėjas) galvoja, kad jis galėtų parašyti geriau, nekišti savo paties minčių ir traktuotės į verčiamą poeziją.
3.Nebandyti natūralizuoti svetimai tautai parašytos poezijos, kad ji atrodytų lyg parašyta vertėjo gimtoje šalyje ir skirta jo gimtos šalies gyventojams, nes autorius/ė rašė savo šalies gyventojams.
4.Vertėjo tikslas yra pilnai atskleisti skaitytojui verčiamą poetą/ę, o ne pateikti jam savo „patobulinto“ ir netgi natūralizuoto poetinio vertimo versiją.
O dabar norėčiau parodyti, kaip poetais garbinamas „poetinis vertimas“ netelpa į šių principų ribas:
Lėjos Goldberg „Butas nuomai“ prasideda tokiomis eilutėmis:
Slėny gražiam, tarp vynuogynų ir pievų žalių,
Stovi sau bokštas, jis aukštų penkių.
Ir kas gi gyvena bokšte šitame?
Išversta:
Slėny žaliam, tarp sodų puikių,
Namas iškilo aukštų penkių.
(Išmesta viena originali eilutė)
Komentuoju:
Išimta „tarp vynuogynų“ ne šiaip sau, jei poemoje lieka vynuogynai, tai veiksmas negali vykti Lietuvoje, todėl tolesnis teksto sulietuvinimas atrodantis kaip koks „Strakaliukas ir Makaliukas“ ar „Vėjo botagėlis“ jau atrodys gana natūraliai. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti, kad Lėja Golberg nors augusi ir gyvenusi Kaune vis tik yra Izraelio poetė ir jos poezija atspindi tuometinės Palestinos, o vėliau Izraelio stilių, kurį paveldėjo iš vyresnių už ją iškilių to meto hebrajiškai rašiusių poetų kaip Avrahamas Šlionskis ar Natanas Altermanas, todėl akivaizdus jos stiliaus sulietuvinimas neatskleidžia skaitytojui jos tikrojo braižo. Ir įtariu, kad ji niekad nėra planavusi tapti ar būti panaši į, tarkim, Kostą Kubilinską ar Kazį Binkį (su visa pagarba abiem).
Pastato pavadinimas „namas“: Lėja Goldberg niekur šioje poemoje nenaudoja žodžio „namas“, ji naudoja terminą „bokštas“ todėl, kad hebrajų kalboje norint apibrėžti aukštesnį pastatą už greta stovinčius namus naudojamas apibrėžimas „bokštas: („Migdal“) ir Lėja Goldberg norėjo pasakyti apibūdindama veiksmo vietą, kad gyvulėliai gyveno aukštesniame name nei visi likusieji aplink. Ir šiandien dangoraižiai vadinami „Migdal“. Jei kliudo „bokštas“ galima buvo panaudoti terminą „daugiaaukštis“. Įvairios skirtingų laikų knygelės iliustracijos kalba būtent apie bokštą.
Namas (Bokštas) neiškilo, nieko nėra apie bokšto statybos procesą originaliame tekste.
Posmelyje apie Vištytę, poetė parašė šitaip:
Aukšte pirmame vištytė stora.
Ji vis vartosi lovoje savo bute.
Riebi ji tokia, kad sunku jai judėti.
Pagražintas plačiai žinomo poeto vertimas:
Pirmajam šio didelio namo aukšte
Gyvena garbinga storulė Višta.
Per dieną ji lovoje vartos namuos,
Nes kūnui sunkiam reikia daug ramumos.
Komentuoju:
Plačiai žinomas poetas nuo savęs pridėjo dar eilutę, kaip stulpelyje prieš tai jis vieną eilutę leido sau pasiglemžti.
Apie voveraitę poetė parašė taip:
Aukšte ketvirtam voveraitė gyvena.
Linksmai ir patogiai ji sau riešutus gliaudo.
O išversta šitaip:
O Voverei skyrė ketvirtąjį aukštą
ten tikras smagumas jai riešutus triaukšti.
Netikslumas tame, kad niekas niekam jokiu momentu poemoje aukštų neskirstė.
Apie gyventojo pono Peliuko išvykimą L. Goldberg rašė taip:
Aukšte penktame ponas Peliukas gyveno bute.
Tačiau prieš savaitę išvyko susikrovęs rakandus.
Niekas nežino nei kur, nei kodėl.
Išversta šitaip:
Penktajam gyveno Peliukas lig šiolei,
tačiau prieš savaitę kaip dūmas prapuolė.
Nei kur, nei kodėl nepasakęs kaimynams,
kažkur iškeliavo su dviem lagaminais.
Hebrajiškai šis Peliukas pavadintas Mar Achbar t.y, ponas Pelė. Jei poetė vadina tūlą ponu, tai šis personažas privalo būti nusipelnęs didesnės pagarbos nei kiti. Be to jis, susikrovęs rakandus išvyko, bet lieka paslaptyje, kiek buvo lagaminų, ir ar jų būta iš viso. Lagaminai yra plačiai žinomo poeto „papildymas“ Lėjos Goldberg fantazijai.
Originalus tekstas:
Parašė gyventojai bokšto skelbimą,
Įkalę vinį virš durų
Pakabino plakatą:
BUTAS NUOMAI
Vertimas:
Trumpai pasitarus taryba kaimynų
skelbimą virš durų išsyk pakabino.
Skelbimo trumpo ir paprasto būta:
NUOMOJAME BUTĄ
Čia keletas nesutapimų:
Tekste nėra jokios kaimynų tarybos, o taip pat nežinia, ar gyventojai yra tie, kurie tą butą nuomoja, nes jie patys yra tų butų bokšte nuomininkai.
Originalus ir svarbus tekstas:
Mano akimis žiūrint kaimynai blogi.
Kaip aš kiaulė balta, baltųjų dukra nuo seniausių laikų
Su katinu juodu gyvent čia galiu!
Tai man netinka ir nepatinka.
Vertimas:
– Nes man kaimynai nepatinka!
Gal ir neblogas būtų butas,
tačiau Katė nelyg degutas juoda,
o aš – baltasis Paršas, o mes, baltieji paršai, aršūs,
gyvent šalia katės juodos aš nesutikčiau niekados!
Poetė akcentuoja į kiaulės baltaodžių giminę... kurią plačiai žinomas poetas nutarė ignoruoti, o tai kur kas stipresnė užuomina į rasizmą, nei vertime parodytas paršų aršumas.
Poemos pabaiga, originalus tekstas:
Taigi, slėny gražiam, tarp vynuogynų ir pievų žalių,
Stovi sau bokštas, jis aukštų penkių.
Bokšte tame iki šios dienos,
Taikiai gyvena kaimynai geri.
Vertimas:
Tad slėny žaliam, tarp sodų puikių,
Stovi tas namas aukštų penkių.
Name tam lig šiolei kalvos vidury
linksmai sau gyvena kaimynai geri.
Apie tai, kad vynuogynai pašalinti iš teksto jau kalbėjome, pradžioje sakoma, kad veiksmas vyksta slėnyje žiūr. poemos pradžią, o pabaigoje visas bokštas su kaimynais persikraustė ant kalvos...keista...
Nenoriu komentuoti knygos dizaino ir iliustracijų, kadangi pačios knygos dar nesu vartęs (turiu tik tekstą ir viršelį), tikiuosi, jos apipavidalinimas atitinka mažamečių vaikų supratimą ir fantaziją.
Aš šios kritikos nerašyčiau, jei leidykla neįvertintų plačiai žinomo poeto vertimą kaip „meistriško“. Ir nors vertimas visiškai pakenčiamai perduoda šios poemėlės vaikams istoriją, įvykių chronologiją ir pagrindinę mintį, tačiau meistriškas jis yra tik originalaus teksto sulietuvinimo atžvilgiu ir kaip žinantis abi kalbas leidžiu sau galvoti, kad lietuvių skaitytojas negalės susidaryti įspūdžio, kaip rašė Lėja Goldberg... Visa laimė, - tai tik pamokanti vaikiška eiliuota pasakėlė...
Štai kaip skamba hebrajiškas, originalus poemos variantas skaitomas legendinio Izraelio televizijos diktoriaus HaimYavin:
