CIVILIZACIJOS ATEITIS – VEDLIŲ RANKOSE: CIVILIZACIJŲ SUSIDŪRIMAS IR PASAULIO PERTVARKA

Pasak A. Andrijausko, „S. P. Huntingtono požiūriu, pokario ir Šaltojo karo ideologijos viešpatavimo metais įsigalėjęs pasaulio skirstymas į socialistinį, kapitalistinį ir Trečiojo pasaulio šalis jau nebeatitinka nūdienos realijų. Suirus socializmo sistemai Vakarų civilizacijos įtakos zona pasislinko per tūkstantį kilometrų į Rytus ir nusistojo tarp dar viduramžiais nubrėžtų jos ribų. Tautos imta skirstyti ne pagal politinės ar ekonominės sistemos požymius, netgi ne pagal ekonominio išsivystymo lygį, o pagal vis didesnę svarbą įgaunančias civilizacines konfigūracijas. Civilizacijos palaispniui tampa pagrindiniais pasaulinės istorijos veikėjais, informacinės, ekonominės, politinės galios subjektais, keičiančiais galingiausias tautines valstybes“ (p. 330). S. P. Huntingtono manymu, „tolesnį pasaulio galių pasiskirstymą lems kelios pagrindinės civilizacijos – Vakarų, konfucianistinė, japonų, Islamo, hinduistinė, slaviškoji, lotynų amerikiečių ir afrikietiškoji“ (p. 350).

S. P. Huntingtonas pagrindine civilizacijų konfliktų zona laiko Islamo ir kaimyninių civilizacijų (ypač Islamo ir Vakarų) paribius. Mokslininkas atmetė universalios metacivilizacijos atsiradimo galimybę. S. P. Huntingtono požiūris – perdėm pesimistinis, bet juk civilizacijos tarpusavyje ne tik konfliktuoja, tačiau ir gauna bendravimo naudos.

„The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“ (1996) pasirodymas lietuvių kalba svarbus – jis rodo, kad mąstome vis globaliau. Teorija apie civilizacijų konfliktus mokslininkui gimė per 1992 m. paskaitą, apmąstant tuomet pasirodžiusią Franciso Fukuyamos knygą „The End of History and the Last Man“. Kritikai S. P. Huntingtono teoriją pavadinimo amerikiečių agresijos prieš Islamo, Kinijos, Rusijos civilizacijas teoriniu legitimavimu. Ar tikrai taip yra? Paskutinėje savo knygoje „Who Are We? The Challenges to America‘s National Identity“ (2004) mokslininkas apmąstė amerikiečių nacionalinį identitetą ir galimą grėsmę, kurią jam kelia lotynų Amerikos imigrantai („tai dalija JAV į dvi kultūras, dvi kalbas, dvi tautas“).

Knyga suskirstyta į penkias dalis - „Civilizacijų pasaulis“, „Besikeičianti pusiausvyra tarp civilizacijų“, „Besikurianti civilizacijų tvarka“, „Civilizacijų susidūrimai“, „Civilizacijų ateitis“; o jos – 12 skyrių.

„Ir taikos, ir Civilizacijos ateitis priklauso nuo didžiųjų pasaulio civilizacijų politinių, dvasinių ir intelektinių vedlių supratingumo bei bendradarbiavimo“, - konstatuoja S. P. Huntingtonas (p. 302).

Polemizuodamas su S. P. Huntingtonu, trumpai paminėsiu Irano mokslininko, ajatolos Sayyedo Mujtaba Musavi Lari (g. 1925) knygą „Vakarų civilizacija musulmono akimis“, sukėlusią nemažą revoliuciją civilizacijų tyrimų baruose. Išsamiai nagrinėjantis Islamo ir Vakarų civilizacijų panašumus bei skirtumus, jis teigia: „Kad dalyvautų moralinėje ir dvasinėje pasaulio revoliucijoje, kuri reikalinga visam pasauliui, Islamas turi orientuotis į šių dienų globalią tikrovę.“