Kaip kuo nors tikėti ir nieko nesmerkti. Recenzija Mindaugo Peleckio knygai "Naujieji religiniai judėjimai Lietuvoje: tarp tradicijos ir kosminių religijų. Monografija" (2022)

Kadangi knyga ilga, o aš nemėgstu "spoilinti" (gadinti nuotaikos knygos skaitytojams ar filmų žiūrėtojams, pasakojant turinį), tai mano recenzija bus trumpa. 

Susižymėjau kelis punktus, kurie, man atrodo, gana svarbūs. 

Pirmas dalykas, - tarp 400 puslapių (o tai tikrai yra daug) informacijos tirštėlyno - čia begalė faktų, datų, pavardžių, pavadinimų, terminų (gerai, kad viskas suprantamai paaiškinama) - turbūt kiekvienas rasim sau įdomesnių ir mažiau įdomių. Man, pavyzdžiui, mažiau įdomu, kuo baptistai skiriasi nuo metodistų (krikščionys, ir tiek, mąstau paprastai), bet, sakykim, įdomu paskaityti apie kabalistus, budistus, romuviečius, rerichiečius, musulmonus, magus ir įvairių egzotiškų tikėjimų (kaip Urantijos knyga) atstovus. Taigi iš knygos tikėkitės savotiškos enciklopedijos. 

Antras dalykas. Tai vis dėlto nėra enciklopedija, nors religiniai judėjimai suskirstyti pagal kryptis, informacija pateikta tvarkingai ir nuosekliai. Čia prasimuša profesionalaus žurnalisto darbo vaisiai. Kur įmanoma, autorius asmeniškai kalbina religinių judėjimų atstovus, vadovus ar tiesiog kažką apie tai nusimanančiuosius. Tai kur kas įdomiau, nei skaityti kad ir pačią įdomiausią enciklopediją. Tokių pokalbių nemažai, o kai kurie - pvz., su jau išėjusiu Romuvos kriviu Jonu Trinkūnu - yra tiesiog istoriniai dokumentai. 

Trečias punktas (ir tuo pačiu trečias pliusas). Gavau atsakymus į kai kuriuos gan sudėtingus klausimus. Ne, ne apie gyvenimo prasmę. Čia ne teologinė knyga, katechizmas ar pan. (Nors yra pateikiami krikščioniškų bendruomenių tikėjimo išpažinimai, pasakojama apie budistinę Lotoso sūtrą ir t.t.). Turiu galvoje, kad sužinojau tai, ko reikėtų ilgokai ieškoti internete (spėju, pabostų tai daryti). Na, sakykim, kokie yra mormonų šventieji raštai. Žinojau apie "Mormono knygą", kažkada jos egzempliorių įteikė gatvėje du jauni vaikinukai. Pasirodo, tai - toli gražu ne viskas. Autorius paaiškina, kuo svarbūs religiniams judėjimams tie šventraščiai, kokia jų mitologija, kuo jie tiki ar netiki (pvz., Jehovos liudytojai netiki nei rojumi, nei pragaru, o scientologų mitologija - išvis kosminė fantastika). Tokios įdomybės knygą daro panašesnę į romaną. 

Ketvirtas punktas. Nesitikėjau, kad Lietuvoje tiek visko esama. Daugiau nei 100 įvairių krypčių tikėjimų... Nesvarbu, kad kai kuriais gal domisi vienetai, bet jei jie tuo šventai įsitikinę, - tai jų teisė. Taigi galima rasti puikių potencialių klausimų protmūšiams, jei kas juos mėgstat. 

Penktas punktas - minusas. Po visko, ką išvardinau, pasigedau... dar vienos knygos. Gal pratęsimo, gal papildymo bendruomenių reakcijomis ir t.t. Na, tai kaip ir ne minusas, bet akivaizdu, kad šiam, kaip autorius sako, apie 20 metų rašytam darbui, reikia tęsinio. Manau, kad knyga galėtų sukelti gana audringas (bet, tikiuosi, taikias) diskusijas. 

Šeštas punktas - vėl pliusas. Knygoje niekas nesmerkiamas. Net kai iš faktų matyti, kad gal tam tikra organizacija ir nėra labai gerietiška, ji nėra išvadinama visokiais negražiais žodžiais (kaip kad Rusijoje, kur dabar daug kas vadinama totalitarinėmis sektomis, nors pati Rusija - totalitarinė). Pateikiamos įvairių tyrinėtojų nuomonės. Gintarui Beresnevičiui, pvz., užkliuvo new age judėjimai, į kuriuos jis rimtai nežiūrėjo. Bet kaip atsvarą galime rasti interviu su antropotoeosofe Astrėja, kuri išsamiai paaiškina, kas tas new age ir kodėl ji tuo tikinti.  

Septintas, paskutinis punktas. Labai norėtųsi, kad knyga būtų gausiai iliustruota, turėtų savo elektroninį variantą, kitaip tariant, kuo platesnę sklaidą, galimybę parašyti apie ją savo nuomonę, galbūt nusiųsti autoriui klausimų ir gauti atsakymų. Suprantu, kad visa tai kainuoja, bet norėti juk galima.

Trumpai sakant, skaityti verta, net jei jums atrodo, kad religija jūsų išvis nedomina, jokiais pavidalais. Beje, tiems, kas nereligingi, yra skirtas puikus skyrius apie humanizmo filosofiją: pasakojama, kaip iš esmės netikintys, bet etiški žmonės darė (ir daro) didelius darbus. 

Dėkoju autoriui. Tikiuosi, nesupyks, kad pridėsiu knygos turinį. Jis padės kiek labiau susigaudyti, kokia tai knyga. Daugiau pridėti nei noriu, nei turiu teisės. 

P.S. Prasmingas gero dailininko viršelis. Ne šiaip gero, o Nacionalinės premijos laureato, be to, ir puikaus rašytojo.