AR TAUTA, JAUNIMAS VISIŠKAI NEIŠSIGIMS?: NUO PRADŽIOS PASAULIO: APIE DOKUMENTININKĄ ROBERTĄ VERBĄ

1965-uosius galima laikyti lietuvių poetinės dokumentikos pradžia – tuomet pasirodęs filmas „Senis ir žemė“ apie baltaūsį kaimo senolį Anuprą Trimonį, kuris tarmiškai pasakojo apie savo gyvenimą, pradėjo naują epochą lietuvių dokumentikoje: operatorius tapo režisieriumi. Režisierius sukūrė per 30 dokumentinių filmų, 90 kronikos siužetų, daug medžiagos apie užsienio lietuvius, dar apie 200 juostų yra Sąjūdžio metraštis.

Rūta Oginskaitės knyga suskirstyta į kelias dalis: „Kino kaimynų godos. Punktyrai“ (nagrinėjama R. Verbos dokumentika, jo išvaizda, santykiai su tėvais, moterimis, alkoholiu, sveikata ir darbu), „Posmai iš grimztančios epochos. Dokumentai“, „Filmavimas be atvangos. Atsiminimai“ (tarp prisiminusiųjų – Saulius Macaitis, Grigorijus Kanovičius, Audrius Stonys ir kiti), „Paskutinė vienatvės žiema. Vaizdo įrašai“ (kadrai prieš atsigulant į ligoninę, videotestamentas apie videoarchyvą, filmuota medžiaga prieš ir po operacijos), pateikiama išsami R. Verbos filmografija.

R. Verba yra sakęs, kad jį labiausiai domino trys temos: tautos šaknys, patriotizmas ir iškilios lietuvių asmenybės. „Tai va tokios trys temos. Šaknys – tai yra „Šimtamečiai“. Ar tauta, jaunimas visiškai neišsigims – tai yra patriotizmo tema, tai Darius ir Girėnas. Ir kiek mes išeisim – ypač dabar, manyčiau, turėtų būt aktualu - į tą Europą ir su kuo mes einam“ (p. 366). Taip pranašiškai R. Verba kalbėjo 1994-ųjų vasarį, likus dešimtmečiui iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir išsivaikščiojimo...