AUKSO FONDAS: LTV FILMAI IR JŲ KŪRĖJAI

Knygoje pristatomi 43 režisieriai, tarp kurių – ir amžinybėn išėję klasikai, ir naujojo lietuviško dokumentinio kino atstovai (Rimas Bružas, Agnė Marcinkevičiūtė), kino studijos režisieriai, kūrę filmus Lietuvos televizijoje (Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Algimantas Puipa, Aloyzas Jančoras, Rimantas Gruodis, Algirdas Tarvydas, Audrius Stonys, Vytautas V. Landsbergis).

R. Pauraitė-Puplauskienė pastebi, kad daugelis Lietuvos televizijos filmų „buvo apdovanoti sąjunginiuose ir tarptautiniuose filmų festivaliuose, paplito po užsienio šalis, garsindami Lietuvą, nors tuo metu ji dar buvo Sovietų Sąjungoje. Vėliau telefilmai padarė savotišką įtaką ir kino filmams, į kuriuos persikėlė televizijai būdingi sinchronai, stambūs planai“ (p. 5). Po Nepriklausomybės atkūrimo į filmų kūrimą įsiliejo „nauji talentingi žmonės – Janina Lapinskaitė, Juozas Sabolius, Juozas Javaitis, Valdas Babaliauskas ir kiti, atsinešę su savimi naujas temas, kitokį požiūrį į gyvenimo realijas. (...) Daugiausia tarptautinių prizų už savo meninę dokumentiką gavo režisierė J. Lapinskaitė“ (p. 5-6).

Knygoje aprašoma kiekvieno režisieriaus kūryba, jos tematika ir stilistika. Tarp autorės herojų – Balys Bratkauskas (1923-1983), į LTV filmų aukso fondą patekęs kaip „Tado Blindos“ (1972) režisierius; kino klasikas Henrikas Šablevičius (1930-2005), padovanojęs mums daug įdomių filmų kaip „Laba diena – god dag“ (1992) apie Gotlando saloje gyvenusį architektą Joną Pajaujį (1920-2000); Adakris Marcinkus, labiausiai mėgęs jūrą ir sukūręs „Tiltą“, „Medžius smėlyje“, „Monologus“ (juose – Juozo Miltinio pamąstymai apie teatrą; „Labai vertingas Donato Banionio pastebėjimas filme: Miltinis nemoko vaidinti, bet moko suprasti. Provokuoja tave, ugdo kaip asmenį“, p. 29); Vytautas Dabašinskas, sukūręs įsimintinus filmus „Diena Vilniuje“, „Trakai“, „Subatos vakarėlį“, „Rūta žalioji“; Vitalis Gruodis, penkerius metus dirbęs Mongolijos televizijoje, sukūręs filmą „Karlagas – mirties žemė“ (1990), kuriame pasakojama apie Karagandos lagerius, kuriuose kalėjo apie 800 000 žmonių, tarp jų - labai daug lietuvių; Kazimieras Musnickas, sukūręs „Muzikantus“ (1970), „Nebetelpam armonikos rėmuose“ (1977), „Susitikimų muziką“ (1987), vaidybinį filmą „Gyvenimas po klevu“ (1988); Jadvyga Janulevičiūtė, išgarsėjusi muzikiniu filmu „Beatričė“ (1968) apie aklą dainininkę (sopranas) Beatričę Grincevičiūtę (1911-1988), 1987 m. ekranizavusi Eduardo Balsio (1919-1984) oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969); Vidmantas Puplauskis, sukūręs unikalių filmų apie tautines mažumas - karaimus („Karaimų godos“ (2002) bei „Lietuva – ne Krymas, bet... gimta šalelė“ (1989), sentikius („Aukštaitijos Ivanovai“), filmą apie narkomanus „Tu gali“ (2001), kapitalinį darbą „Atgimimo kronikos“ (1987); Rimantas Smetona, sukūręs filmus „Kostas Korsakas“ (1981), „Stasys Krasauskas“ (1979), „Girių paunksmėje“ (1984); Bronius Talačka (1935-2009), žinomas kaip „Raudonmedžio rojaus“ (1980) kūrėjas...

Visų neišvardysiu, jautuko odos prireiktų, tačiau knyga įtikina, kad lietuviški vaidybiniai ir dokumentiniai filmai – tikrai ne nuobodybė, kaip dažnai sako holivudščinos sugadinti kino mėgėjai.