Aš Tėvyne vadinsiu sniego plotus...

Jei vidutinės inteligencijos žmogaus Lietuvoje paklausti, ar jis žino, kuo skirtasi Milošas nuo Milašiaus ir Mickevičius nuo Mackevičiaus, jis greičiausiai šį bei tą žinos, ir tai šiais riboto skaitymo laikais yra nuostabu... Tačiau jei jų paklausti, kas buvo kaunietė Lėja Goldberg, tai tie, kurie domisi bankininkystės istorija Lietuvoje gali pagalvoti, jog tai kokia nors S. Goldbergo (vieno Centrinio Žydų banko steigėjų) turtingos giminės atšaka... Tačiau realybė yra kur kas juokingesnė sarkastiškai nusiteikusio žmogaus akimis žiūrint. Tai literatūros klasikė, augusi Kaune, ten baigusi universitetą, Kaune pradėjusi savo kelią pasaulinėje literatūroje. Tai garsi literatūros klasikė, poetė, dramaturgė, vertėja (tame tarpe iš lietuvių kalbos), viena žymiausių Izraelio valstybės ir kultūros kūrėjų, Izraelio Nacionalinės premijos laureatė, kuri pelnytai galėtų būti statoma greta tokių kūrėjų kaip O. Milošas, Č. Milašius ir A. Mickevičius, kurie garsino Europoje savo tėvynę Lietuvą, nors neparašė lietuviškai nei vieno žodžio. Todėl tenka tik apgailestauti, kad tokia iškili rašytoja, užaugusi Kaune, nėra žinoma savo šalyje, nors jos eilės verstos ir skaitomos pasaulyje daugelio pasaulio kalbų.

https://www.pngkey.com/detail/u2w7q8t4u2q8a9w7_leah-goldberg-/

 

Nors būsima poetė gimė 1911.05.29 Karaliaučiuje, kur  jos motina atvyko iš Kauno su tikslu gimdant gauti geresnę medicininę pagalbą, iš tiesų ji buvo tikra kaunietė, nes šiame mieste užaugo ir praleido savo jaunystę. 1911–1914, 1918–1930 m. ji gyveno Kauno Kęstučio g. 18–12. Kur gyveno jau ne viena Goldbergų šeimos karta. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima buvo priversta bėgti į Rusiją. Grįžusi 1918 m., būsimoji poetė mokėsi Kauno rusų komercinėje mokykloje. Nuo 1920 m. tęsė mokslus Kauno žydų gimnazijoje, kur pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. 1928 m. baigusi Švabės hebrajų gimnaziją, įstojo į Kauno universitetą. 1930–1933 m. studijavo Vokietijos universitetuose. Grįžusi į Lietuvą, Raseinių Tarbut gimnazijoje dėstė hebrajų kalbą bei literatūrą. 1934 m. Bonoje apgynė semitų lingvistikos daktaro laipsnį. 1935 m. emigravo į Palestiną, kur buvo viena ryškiausių besikuriančios valstybės kultūros veikėjų. Dirbo literatūros patarėja Habimah teatre, įkūrė Sifriyat Poalim knygų leidyklą ir 1952 m. įsteigė Lyginamosios literatūros katedrą Jeruzalės universitete, vertė iš įvairių kalbų kitų rašytojų kūrinius, tame tarpe ir iš lietuvių kalbos. L. Goldberg paliko šį pasaulį 1970 m. ir yra palaidota Jeruzalėje. 

 

2010 m. dalyvaujant delegacijai iš Izraelio, Kaune ant buvusio Švabės hebrajų gimnazijos pastato (dabar Paslaugų verslo darbuotojų rengimo centras) atidengta memorialinė lenta su trikalbiu įrašu: „Šiuose rūmuose veikusioje žydų (hebrajų) gimnazijoje mokėsi ir ją 1928 metais baigė Izraelio Nacionalinės premijos laureatė, poetė Lėja Goldberg (1911–1970)“.  

 

L. Goldberg buvo apdovanota daugeliu premijų, tarp jų vienu garbingiausių Izraelio valstybės apdovanojimu - Izraelio Nacionalinė premija 1970 m.  Lėjos Goldberg atvaizdas puikuojasi ant Izraelio valstybės pinigų. 

 

Poetė rašė hebrajų kalba, kurią išmoko būdama vos 12 metų. Goldberg poetinį stilių stipriai  įtakojo simbolizmas ir akmeizmas. Jos poezija pasižymi darnumu ir aiškumu, labiau akcentuojant idėją, o ne formą. Su meile ir skausmu ji rašė apie dvi tėvynes: "Aš Tėvyne vadinsiu sniego plotus,/Ir žalsvą ledą kaustantį upelį,/Dainos kalba tos svetimos šalies./Ir gal tik išlekiantys paukščiai žino-/Pakibę ten, tarp žemės ir dangaus-/Apie šį skausmą abiejoms Tėvynėms." (Vertimas N.G. ©).

 

Iškyla teisėtas klausimas kodėl tokia pasauliniu mastu iškili figūra iki šiol neišversta į lietuvių kalbą. Priežastys gali būti įvairios. Visų pirmą potencialus vertėjas privalo gerai žinoti kiek originalo, tiek ir tą kalbą į kurią yra verčiama poezija. Nes poezijos vertimas skirtingai nuo prozos yra apribotas dviejų skirtingų kalbų fonetika, kalbos specifika (moksleiviškas pavyzdys: daugelyje atveju ten kur hebrajiškai bus vienas žodis, tarkime (mano sapnas) kita kalba visada bus du žodžiai... pvz. chalomotcha – tavo sapnai, chalomoteinu – mūsų sapnai ir t.t.). Visos bendratys besąlygiškai prasideda garsu „L“. Hebrajų kalboje beveik nėra balsių, vietoje jų yra ištisa punktuacijos sistema ir tai lemia, kad visi žodžiai yra trumpesni nei išversti kas kartais trukdo grafinei versto eilėraščio struktūrai. Beveik nėra linksniavimo ir iš vis nėra didžiųjų raidžių. 

 

Kiek vėlesnė Lėjos Goldberg poezija pilna Senojo Testamento metaforų, apeigų, geografinių vaizdų kurie svetimam skaitytojui būtų visai nesuprantami. Duosiu labai būdingą pavyzdį: Dar tebelaukia Eliahu taurė/ Ir pavasariui dar vartai atviri/ Ir bet kas ir kam ko reikia neatėjo/ Ir veidai vaikučių sumaišty... (L.Goldberg. Iš eilėraščių neįėjusių į knygas) Ką gi tai reiškia? Ogi tai dalis Pesacho Seder* ceremonijos kai beskaitant Pesacho legendos** vaikai nekantriai laukia kol į atviras duris ateis ar bent jau pasibels pranašas Eliahu... Sąžiningas vertėjas tokių eilėraščių neverstų nes neįmanomą perduoti tai, ką norėjo pasakyti poetė. 

 

*Pesach – viena centrinių žydų švenčių, simbolizuojanti žydų Išėjimą iš Egipto, valgomi macai, būna pavasaryje paprastai šalia Velykų.

 

** Pesacho legenda – Hagadat Pesach, tai pasakojimas apie Išėjimą iš Egipto vergijos, privaloma pirmos Pesacho šventės dienos dalis.

 

Gal tiesiog nėra tokių vertėjų, kurie galėtų susidoroti su tokiais gramatiniais ir teminiais sunkumais. Tokiais atvejai egzistuoja labai poetų dievinamas meninis vertimas. Aš suprantu poetus, tai puiki galimybė parodyti savo paties poetinius sugebėjimus, tačiau labai dažnai tai gali pavirsti parafraze verčiamo poeto eilėms. Prieš kelis metus gavau užsakymą išversti vienos monografijos įvadą iš lietuvių į hebrajų kalbą. Tai buvo istorinis tekstas ir jame buvo panaudota Adomo Mickevičiaus citata iš „Apmąstymai išvykimo dieną. Krymo sonetai“. Vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą - vieno garsaus lietuvių poeto: 

 

„Važiuoju – jie linki laimingo man kelio, 

Tarp medžių matau dar plazduojant skarelę...“

 

Pagalvojau, kaip aš galiu tai versti? Gal jau yra koks oficialus vertimas iš lenkų į hebrajų. Jei išversiu šią citatą iš lietuviško vertimo,  gali gautis visiška nesąmonė. Susiradau originalą, štai jis (citata patamsinta):

 

Od przyjaciół kochanych, od mojej dziewicy,

Jechałem i patrzyłem, i pomiędzy drzewy

Słyszałem głosy, chustek widziałem powiewy:

Płakałem. — Miło płakać, póki wiek namiętny; 

 

Šių dviejų eilučių vertimas turėtų būti maždaug toks:

 

Važiavau ir žiūrėjau, o tarp medžių

Balsus aš girdėjau, nosinaičių mačiau aš vėjelį:

 

Visų pirmą tai parašyta būtajame laike, o ne esamajame kaip vertime, „ jie linki laimingo man kelio“ iš viso nėra visame eilėraštyje.

O dabar parodysiu L. Goldberg laisvą meninį vertimą į rusų kalbą:

 

Только войдёшь – я глаза открою.

Твоё тело мне – взгляд из зеркал и окон.

К филину ночь так приходит: за тьмою

Ясно видит все вещи сокрытые он.

 

Знаю я, как зовут ноготок и ресничку,

Волосок обнажённого тела любой.

И запах сосны – клейкий,  с детства привычный –

Аромат это тела ночной.

 

Мои муки, как лодка, несутся в стремнине,

Белый парус влечёт в твою тёмную власть.

Дай же уйти мне, дай же уйти мне,

На берег прощенья упасть.

 

L.Goldberg norėjo pasakyti skaitytojui šitaip:

 

Atėjai pas mane man atverti akių,

Tavo kūnas man žvilgsnis ir veidrodis, langas,

Atėjai kaip naktis pas apuoką ateina

Tamsoje jam parodyti viską aplink.

 

Jau žinau: kuo vardu ir blakstiena ir nagas

Ir kiekvienas plaukelis ant kūno išrengto,

O kvapas vaikystės – sakų ir pušies

Tai kūno nakties aromatas.

 

Jei būta kankynių – link tavęs jos nuplauktų.

Balta burė mana link tavo tamsos.

Tik leisk man išeiti, leiski išeiti

Atleidimų krante man priklaupt.

 

Atleidimai. Iš rinkinio „Žaliaakės avižos“

Vertimas N.G. ©

 

Dar du būdai versti poeziją iš svetimos egzotinės kalbos yra kai žinantis egzotinę kalbą verčia poetui-vertėjui pažodinį vertimą, o anas iš to „gamina“ poeziją, arba kuomet vertimas daromas iš anksčiau padaryto vertimo į labiau suprantamą kalbą kaip pvz. Omaro Chajamo Rubajatai išversti Lino Brogos iš rusų kalbos... Čia geriausiu atveju matome rusų vertėjo versiją, bet ne Omaro Chajamo persišką skambesį ir mintį... 

 

Iliustracijai norėčiau parodyti skaitytojams kaip turėtų atrodyti  Lėjos Goldberg eilėraščiai pilnai atitinkantys originalią hebrajišką versiją:  

 

Radinys 

 

Draugai, ar kas žino

Ką aš gatvėj radau?

Ne monetą, ne lobį

Aš gatvėj radau.

 

Ne lapą, ne gėlę

Nei blizgančią sagą,

Radau eidama

Apačioj po medžiu.

 

Gabaliuką dangaus

Aš gatvėj radau;

Vandens baloje

Po gatvės medžiu.

 

Skiautė žydro dangaus

Gili ir skaidri

Šiaip ji sau guli

Baloje didelėj.

 

Spindulys toks padauža

Dalelytėm - dalelėm

Sau mirga baloj 

Tyrame vandeny.

 

Ir šviesu akyse

Kaip man gera, kaip gera

Gabaliuką dangaus

Aš gatvėj radau!

 

Iš knygos “Ką daro stirnelės” 1957

Vertimas N.G. ©

[Be pavadinimo]

 

Ašaros tapo retesnės dabar

Ir žodžių dabar daug mažiau

Ne taip jau sunku pasiduoti

Susitaikyt ne taip jau sunku

 

Stebina rytas rečiau

Ir mažiau jau audringų naktų

Ir švenčių jau liko nedaug

Nusivylimai-  tie slegia mažiau

 

Ir stebi protu nykiu

Dvi akys iš veidrodžio pilko.

Ar vadinasi tai išmintim,

O gal tai tik – nuobodybė? 

 

Iš knygos „Su šia naktimi“   1964

Vertimas N.G. ©

 

Upelio mėnulis

 

Nepakartojama aš danguje

Aš dauguma gelmėse

Atspindėk iš upelio tu man

Mano atvaizdą, mano dvigubą aš.

 

Aš, tai tiesa danguje

Prasimanymas aš, gelmėse.

Atspindėk iš upelio tu man

Mano atvaizdą likimo mele.

 

Danguje – apsirėdžius tyla

Pilna dainomis gelmėse.

Dievas esu danguje,

Upelyje esu aš malda.

 

Iš knygos „Apie žydėjimą“ 1948

Vertimas N.G. ©

 

Ir pabaigai vienas iš vaikiškos humanistinės knygelės „Butas nuomai“, tai pati populiariausia knyga vaikams Izraelyje nuo pat išleidimo dienos – 1948 spalio 22. 

 

 

Israelbookshop.com nuotr.

 

BUTAS NUOMAI

 

Slėny gražiam, tarp vynuogynų ir pievų žalių, stovi sau bokštas, jis aukštų penkių.

Ir kas gi gyvena bokšte šitame?

 

Aukšte pirmam vištytė stora. Ji vis vartosi lovoje savo bute.

Riebi ji tokia, kad sunku jai judėti.

 

Aukšte antrame gyvena gegutė, visą dieną ji laksto, jai reikia kasdien visus aplankyti,

nes vaikučiai pas kitiems padalinti.

 

Aukšte trečiame švariai apsirengusi katytė juoda. Užrištas kaspinas ant kaklo pas ją.

 

Aukšte ketvirtam voveraitė gyvena. Linksmai ir patogiai ji sau riešutus gliaudo.

Aukšte penktame ponas Peliukas gyveno bute. Tačiau prieš savaitę išvyko susikrovęs rakandus. Niekas nežino nei kur, nei kodėl.

 

Parašė gyventojai bokšto skelbimą,

Įkalė vinį virš durų,

Ir pakabino plakatą:

BUTAS NUOMAI

 

Ir štai takeliais, keliukais, keliais – naujakuriai ateina nauji.

 

Pirmoji atėjusi tai skruzdėlė. Į penktąjį aukštą užlipusi skaito skelbimą. Atidaro duris, užeina ir žiūri.

Iš butų visų sueina kaimynai, stovi aplink ir sveikina ją:

 

- Ar jums patinka šie kambariai?

- Patinka.

- Ar jums patinka virtuvė šita?

- Patinka.

- Ar jums koridorius šitas patinka?

- Patinka 

- Jei taip, skruzdėlyte, gyvenk su mumis!

- Ne, negyvensiu.

- Kodėl?

 

Jiems sako skruzdė:

- Mano akim žiūrint kaimynai blogi. Kaip su tingine višta gyvens skruzdėlė name viename? Ji vartosi ištisą dieną ant lovos, dėl riebalų sunku jai paeiti!

 

Višta įžeista,

O skruzdėlė jau išėjo.

 

Skruzdė išėjo, kiškis atėjo.

Į viršutinį aukštą mikliai užlipęs skaito skelbimą. Atidaro duris, užeina ir žiūri.

Iš butų visų sueina kaimynai, stovi aplink ir sveikina jį:

- Ar jums patinka šie kambariai?

- Patinka.

- Ar jums patinka virtuvė šita?

- Patinka.

- Ar jums koridorius šitas patinka?

- Patinka 

- Jei taip, mielas kiški, gyvenk su mumis!

- Ne, negyvensiu.

- Kodėl?

- Mano akim žiūrint kaimynai blogi. Kaip čia gyvensiu su dešimt kiškučių kai ši gegutė atsisakė vaikučių? Svetimuose lizduose jos auga vaikai, visi palikti, visi apleisti. Kokią pamoką gaus iš to mano vaikučiai?

 

Užsigavo gegutė,

O kiškis išėjo.

 

Kiškis išėjo, kiaulė atėjo.

„Butas nuomai“ skelbimą perskaitė ji. Paskaičius plakatą ji kūlversčiais lėkė  į patį viršų ir atidarė duris. 

Akytėm mažom savo stovi ir žiūri į sienas, į langus ir į lubas.

Iš butų visų sueina kaimynai stovi aplink ir sveikina ją:

- Ar jums patinka šitoksai butas?

- Patinka.

- Ar jums patinka virtuvė šita?

- Patinka. Nors nėra purvina!

- Ar jums koridorius šitas patinka?

- Patinka 

- Jei taip, tai kiaule, gyvenk su mumis!

- Ne, negyvensiu.

- Kodėl?

- Mano akim žiūrint kaimynai blogi. Kaip aš kiaulė balta, baltųjų dukra nuo seniausių laikų čia galėsiu gyventi su katinu juočkiu. Tai man nepatinka ir man netinka.

 

Ir suriko kaimynai:

Eik, eik, eik tu kiaule!

Ir mums nepatinka, ir mums tai netinka!

 

Nuėjo sau kiaulė.

Lakštingala beldžias.

 

Gieda lakštingala džiaugsmingu balsu 

Į penktąjį aukštą jai pakilt nesunku.

Ji skaito skelbimą

Atidaro duris 

Apžiūri ji butą,

Lubas jo ir sienas...

Iš butų visų sueina kaimynai stovi aplink ir sveikina ją:

- Ar jums patinka šie kambariai?

- Patinka.

- Ar jums patinka virtuvė šita?

- Patinka.

- Lakštingala miela, gyvenk su mumis!

- Ne, negyvensiu. Mano akim žiūrint kaimynai blogi.

- Nes kaip čia gyvensiu ramiai ir patogiai, kai voverė čia riešutus gliaudo diena iš dienos. To gliaudymo triukšmas kyla į dangų, tai katastrofa ir kursta man ausys. Prie kitų gi garsų mano ausys įprato,  vien prie dainų arba romansų. 

 

Voveraitei suskaudo,

O lakštingala dingo.

 

Išėjo lakštingala, atėjo balandis.

Kaip žaibas pakilo į patį viršų.

Skaito skelbimą, duris atidaro, stovi viduj ir žiūri aplink.

Iš butų visų sueina kaimynai stovi aplink ir sveikina jį:

 

- Ar jums patinka šie kambariai?

- Siauri kambariai.

- Ar jums patinka virtuvė šita?

- Patinka, bet nelabai ji erdvi.

- Ar jums koridorius šitas patinka?

- Daug čia šešėlių, jame gan tamsu.

 

- Taigi, su mumis negyvensi?

- Gyvensiu, gyvensiu net noriai, nes kaimynai atrodo geri čia labai:

 

Višta – skiauterė jos gera,

Gegutė – gražuolė tokia,

Katytė – tokia ji švarutė,

Voveraitė su šitiek daug riešutukų,

Ji žino tikrai kaip gyventi linksmai.

Matau, kad galėsim gyventi drauge

Kaip bendrija darni, maloniai taikoje.

 

Išsinuomojo balandis sau šitą butą,

Jis savo kambaryje vis pluša ir pluša.

 

Taigi, slėny gražiam, tarp vynuogynų ir pievų žalių,

Stovi sau bokštas, jis aukštų penkių.

Gyvena sau bokšte lig šios dienos,

Gyvenimą ramų,

Kaimynai geri.

 

Vertimas: N.G. ©

 

Lėja Goldberg skaito savo eiles:

 

 

Labai daug dainų sukurta Lėjos Goldberg tekstais, didesnė dalis įeina į Izraelio lengvosios muzikos aukso fondą: