RAŠYTOJĄ TEIS SKAITYTOJAS. Apie kūrybą ir dabartį, rašytoją ir jo situaciją XXI a. Esė

     Gyvenimas nėra stabilus ar apibrėžtas aiškių dėsnių. Per šimtą metų radikaliai pasikeitė pasaulis, žmonės ir, be abejo, pats rašytojas. Žemė jau ne planeta, tik informacinė erdvė, matrica, kaleidoskopas, kuriame viešpatauja socialiniai tinklai ir gudriai užslaptinti žmonės valdo situaciją. Visuomenė jau ne vieninga monolitinė bendrija, bet chaotiška individų sankaupa. 

     Pragaištingai šlovinamas dirbtinis intelektas, kuris dar nesukurtas ir dar nepakeitė rašytojo, neišstūmė jo į literatūros paribius. Vis dar nepavyksta paversti robotą kūrėju ir visiems laikams eliminuoti rašytoją, o dirbtinį intelektą pritaikyti prie politinių procesų ir galutinai pakirsti norą skaityti knygas.
     Galima nepailstamai kalbėti apie krizes, emigrantus, epidemijas, karus... Bet ar bus lengviau? Žiniasklaidoje lyg įkyrios musės sklando niūrios paskalos, ir kiekviena žinia kaskart nuspalvinama nauja siaubo spalva. Neramu atidaryti bet kurį naujienų portalą. Viskas brangsta, pinga tik žmogus, jis nuvertėja iki nulio. Kvailų  troškimų dykumoje banguoja audringa banknotų jūra, bet tai tik miražas, iliuzija, virstanti smėlio sauja. Ne, ne pinigai kuria, bet žmogus, jo darbas ir talentas. Ar esame laimingi, pasijutę apmulkinti ir apgauti mistinės pinigų galios? Nesinori net klausti.
     Švelniai tariant, situacija nelogiška ir keista. Verta priminti, kad ši studija nėra dar viena sąmokslų teorijų iliustracija. Taigi, grįžkime prie literatūros. Nežinia kodėl rašytojas vengia aštrių socialinių temų, nenori kalbėti apie korupciją, skurdą, skriaudas ir netektis. Ar galima pateisinti tokį literatūrinį aklumą? Gal rašytojas jau nemoka paguosti, suprasti paprastą žmogų? Ar privalo rašytojas atjausti? Ar gali dovanoti šviesos spindulėlį?  Gali, bet nedrįsta. Ir ko gi bijo kūrėjas? O gal jis kietaširdis cinikas? Nemanau... Tai rudimentinė baimė ir vidinė cenzūra. Baisu, kai rašytojas dresuoja pats save. 
     Verta priminti, kad rašytojas ne žurnalistas, jis neturi pateikti faktų, pavardžių, aprašyti konkrečius įvykius. Rašytojas kuria tipažus, aprašo konkrečiam laikotarpiui būdingas situacijas. Ir skirtingai nei žurnalistui jam nereikės stoti prieš teismą ir atsakyti už savo žodžius. Rašytoją teis skaitytojas – arba numes knygą, arba, perskaitęs iki paskutinio puslapio, pasakys – puiku.
    Manding, niekas neverčia skaitytojo vertinti rašytojo darbo, žavėtis knyga. Tai įvyksta spontaniškai, laisvai. Rašytojas (be jokių rinkimų, falsifikuotų ar teisingų) tampa dvasiniu lyderiu, ir pasaulis pradeda keistis, ir tik į gerąją pusę. 
     Nugrimzti į niūrią kasdienybę, nusikaltimų ir kriminalo pasaulį, tyrinėti odiozines asmenybes ne išeitis, nes yra pavojus nusiristi į bulvaro žemumas. O gal rašytojo paskirtis gyventi aukštame grynojo meno bokšte ir nepastebėti niūrios kasdienybės? Ir šis, tariamai kilnus kelias, ne išeitis, tai – aklavietė. Menas vardan meno, apart siauro snobų rato, skaitytojui yra svetimas ir neįdomus. Tai kur išeitis, kur paslėptas sprendimas? 
     Rašytojo misija – atrasti auksinį pjūvį, suderinti tarsi nesuderinamus dalykus kasdienybę ir pakylėjimą, banalumą ir dvasingumą. Atrodo, kad tai nepasiekiama, neįgyvendinama. Vienintelis sprendimas – rašytojo talento jėga. Jeigu autoriui pasiseka tai realizuoti, jo darbas tampa meno kūriniu.
     XXI a. rašytojas – kas jis toks? Visoks, neapibūdinamas jokia konkrečia sąvoka. Ir nesvarbu ką jis rašo, nes jo ranka jaučia planetos pulsą, jo knygose atgyja vos įžiūrimi, nereklamuojami, paslėpti dabarties kontūrai. Rašytojas kantriai stato saugią užuovėją spartaus gyvenimo iškankintam žmogui. Su knyga lengviau ne tik užmigti, bet ir pabusti. Taip, pabusti – svarbiau.  
     Naivu galvoti, kad kūryba pelningas verslas. Nėra net simbolinės pagarbos rašytojo darbui, tik kaltinimai, atseit, kūrėjas siekia šlovės, nori įžūliai pakilti aukščiau verslininkų ar politikų minios.  Kodėl? Gal todėl, kad jis keistuolis, autsaideris, nepritapęs prie racionalaus pasaulio. Ar tai svarbu? Manau, kad ne. Rašytojas gyvena savo pasaulyje ir nesikėsina į  išrinktųjų privilegijas. 
     Elitinės kultūros pasaulėlis jau seniai padalintas į įtakos zonas. O ką daryti jaunam bundančiam talentui? Žiniasklaidos liūtams naujas rašytojas – ne formatas, jis – niekas, naivus kvailelis... Aišku, galima savo lėšomis išleisti knygą, galima įkelti savo kūrybą į interneto svetainę. Štai ir viskas. 
    Gal todėl rašytojas realizuoja savo talentą kaip jam patinka, nekreipdamas dėmesio į estetikos ar nusistovėjusius literatūros kanonus. Rašytojas gyvena kitokį gyvenimą, nes egzistuoja jau ne konkrečiame laike, ne kartografų pažymėtoje teritorijoje. Neverta stebėtis, kad nelauktai įvyko istorinio mąstymo pabaiga. Oficialiai patvirtinta praeitis neteko aktualumo. Viešpatauja nauja tendencija – vadovėlinę istoriją rašytojas trina ir fantazuoja iš naujo. 
     Tarsi neliko taurių idealų, kilnių siekių. Rašytojas gyvena baisokame pasaulyje, kuriame išduodamas ir parduodamas talentas, aukštos idėjos. Kūrybos horizonte nematyti nei herojaus, nei antiherojaus. Tik, it balti debesys, plaukia poetiški prisiminimai apie teisingo gyvenimo svajones, tarsi nebūtus dalykus. 
     Kūrėjas užėmė niekam nereikalingą vietą ir tapo nepastebimas įvairiausių renginių, šou ir viktorinų dizaine. Isteblišmento apologetai reikšmingai nutyli rašytojo kūrybos aktualumą, bet ir nekalba apie grožinės literatūros pabaigą. Apokalipsė jau tapo nemadinga, Rašytojas nesiliaus rašęs, net jei sudrebėtų žemė ir į kitą pusę pasvirtų planeta. Kur bepapūstų mados ar konjunktūros vėjai, kūryba – veidrodis, kuriame rašytojas mato pasaulį, save ir kitus. 
     Rašytojas visada nori aplenkti savo kolegas, priblokšti originalumu ir talentu. Kartais panašių ar labai skirtingų pažiūrų rašytojai suvienija jėgas. Taip gimsta bendraautorystė, parašomos įdomios knygos –  vienas autorius tokių nesukurtų. Bet, kaip taisyklė, bendraautorystė būna netvari, nes kiekvienas kūrėjas – individualybė, - parašę kelias knygas, autoriai patraukia savais keliais.  
     Konjunktūra niveliuoja rašytoją. Supakuota kūryba tampa preke, turinčia ribotą, bet komerciškai naudingą paklausą. Paradoksalu, bet rašytojo talentas turi būti išpakuotas, ir kūrėjas turi likti tuščias ir laisvas, neieškoti pigios naudos, o grįžti į naivią vaikystę. 
     Neregėtai išaugo pramogų pasiūla. Gal tai nauja „laimė“ ir didžiausias civilizacijos laimėjimas? Gal reikia pamiršti literatūrą ir sutelkti dėmesį į politiką, žaidimus, pasilinksminimus, mitingais ir demonstracijomis kompensuoti kultūros alkį? Gal nauja rašytojo paskirtis įsilieti į protestuotojų minią, dalyvauti riaušėse ar mitinguose, skanduoti pozityvius šūkius, kovoti gatvėse su neteisybe? Manding, rašytojo vieta kabineto tyloje prabilti teisingais žodžiais, kurie paliestų demonstranto širdį ir jis pasakytų: perskaitysiu šitą knygą, ji tikra, ji nemeluoja.
     Ir štai nelauktas ir nekviestas atėjo visagalis internetas. Atsirado naujas kultūros fenomenas – tinklų literatūra. Virtualioje erdvėje lengva rasti norimą knygą, parašyti komentarą, diskutuoti su autoriumi. Ar e-knyga išstums popierinę? Tikrai ne! E-knyga stokoja daiktiškumo, yra tarsi iliuzija, miražas. Popierinė knyga – tai laiko kapsulė, ji gyva ir sukuria atmosferą, aktyvuoja pojūčius. Monitoriaus ekrane tekstas be auros, tarsi mirusi knyga, o skaitymas – paviršutiniškas, negilus. Todėl skaitytojai ne tik atsisiunčia norimą knygą, bet ir atsispausdina ją ant popieriaus. 
     Dabar rašytojas retai rašo rašikliu. Klavišai keičia, įtakoja kūrybą, todėl supratingesni iš pradžių parašo ranka ant popieriaus ir tik tada perkelia į kompiuterį. XXI a. kūryboje vyrauja gudriai užslėptas materializmas. Transcendencija vertinama neigiamai, atseit, reikia tikėtis ne aukštesnių jėgų pagalbos, bet dirbtinio intelekto malonės. Vaiduokliškai artėja nauji viduramžiai. Pandemija tarsi nekaltas maras keičia ekonomiką, politiką ir tuo pačiu kūrybą. Nežinia kas nutiks, pasibaigus viruso invazijai. Gal įvyks kvantinis šuolis, o gal žmonija nusiris į naujuosius viduramžius? 
     Rašytoją ne itin džiugina internetas, jį vis dar „kamuoja“ popierinės knygos ilgesys. Tik paėmęs savo knygą į rankas, jis nurimsta – darbas užbaigtas, misija atlikta. Bet kokia gi rašytojo misija? Prabilti ir priminti primirštus idealus, aukštą žmogaus paskirtį, kalbėti apie šviesų rytojų, darbo romantiką, didelę meilę? Deja, ne... Rašytojas bėga nuo juodo kvadrato link balto. Ar tai jam pavyksta? Ar tai įmanoma? Ar būtina, pagaliau? Atsakymo nėra ir nebus. 
     Rašytojas ne pranašas, ne naujos ideologijos skleidėjas, jis kuria mažą stebuklą iš nieko, nes jo arsenale ne marmuras, ne spalvos, ne garsai, o tik žodžiai. Rašymas tampa geru darbu, nuoširdžiu ketinimu, tiksliau, labdara tautai, tolimai giminei, draugams, bendražygiams. Rašytojas estetiškai įprasmina savo aplinką, todėl nebus pamiršta nepakartojama ir unikali dabartis.
     Mažai kas susimąsto, kad rašytojas aktyvuoja kultūrines visuomenės vystymosi programas ir pastebi naujas meno matricas. Rašymas – tai mąstymo evoliucija. O žodis – minčių plastika, subtilios tikrovės detalės, tikri jausmai, lemties sudvasinimas. Bet koks rašytojo kūrinys yra kitoje, dirbtiniam intelektui nepasiekiamoje erdvėje. Ir tik rašytojas formuoja ateities algoritmą, niekas kitas. Ką bekalbėtų kritikai, kūryba neturi tikslo, nes tikslas – ji pati. Kūryba – amžinas tapsmas, naujo atsinaujinimas, seno įprasminimas, grįžimas į vaikystę, į pradžią, kurios nėra ir nebus.
     Pasaulis žiaurokas ir ne itin humaniškas. Kas stiprus, tas ir teisus. Kūrybos, tiksliau jos publikavimo ir pristatymo situacija tampa keista ir įtartina. Ar neoficialios cenzūros sąlygomis gali gimti didingi kūriniai? Biurokratų noras formatuoti, cenzūruoti, drausminti literatą – kultūrinė šizofrenija. Minties laisvė – pagrindas, kūrybos esmė, atgaiva. 
     Ar rašytojas atsakingas už savo knygas? Ir taip, ir ne. Apgailėtina, kai rašytojas cenzūruoja pats save, nes bijo patekti į biurokratų nemalonę ir prarasti finansavimą. Tai akivaizdžiai ligota būsena. Kad būtų aiškiau, trumpam sugrįžkime į neramius ir viltingus 90-tuosius. Rašytojui atsivėrė neregėtos galimybės. Literatūroje įsivyravo atvirumas ir teisybės sakymas. Tekstai buvo suprantami, o mintys dėstomos paprastai. Tai buvo laiminga andegraundo pabaiga, iš aksominio požemio į dienos šviesą išėjo nepripažinti menininkai. Turinys tapo svarbesnis nei forma, nebuvo ieškoma naujų estetinių sprendimų. Svarbiu ir lemiamu faktoriumi tapo tiesos smūgis. Laisvė! Suklestėjo knygų leidyba, atsirado nauji gerbėjai. Skaitė visi – ir elitas, ir paprastas žmogus.
     Jau pirmajame XXI a. dešimtmetyje situacija iš esmės pasikeitė. Dingo Atgimimo euforija. Menas pakilo aukščiau socialinės situacijos ir įsikūrė paralelinėje erdvėje. Svarbi tapo forma, suprasta kaip naujos refleksijos kodas. Aklai, stichiškai ieškoma naujovių, revizuojami XX a. modernizmo metodai. Anuliuojama objektyvi kritika, dėmesys koncentruojamas ne į kūrinį, bet į rašytojo asmenybę. Ironiškai stebima pozityvi rašytojo laikysena. Kultūros pasaulyje įsiviešpatauja aksominis chuliganizmas, satyros skraiste pridengtas cinizmas. Net ir kultūringas inteligentas privalėjo elgtis iššaukiančiai ir arogantiškai.   
     Kvailystėms neliko ribų. Tobulinant ar žalojant kūrinio formą, stokojant aiškaus siužeto, vis dažniau pasitelkiama liguistų, beprotiškų išgyvenimų (kurių išpuikęs menininkas niekada nepatyrė) refleksija, slengo naudojimas, kvaziintelektualumas. Ironija ir sarkazmas tampa nauja „atvirumo“ išraiška. Galima juoktis, žaisti, pavirsti ciniku, gudriu bepročiu. Literatūroje įsiviešpatauja keisčiausių konceptų kūrimas, nemokšiškai jungiami įvairūs žanrai. Apsvaigęs nuo destruktyvaus meno, tūlas rašytojas panyra į nutrūktgalvišką bohemos pasaulį. Ir ko nerimauti? Rašyti gali bet kas, o ryškus talentas privalo būti suprastas tik kaip nepageidautina anomalija. Knygų pasaulis tapo absurdiškas, nenuspėjamas, neprognozuojamas. Visa laimė, kad dauguma rašytojų pasirinko kabineto rimtį, o ne skandalingus performansus.
     Kur mes esame, įveikę jau dvidešimt XXI a. metų, ką pasiekėme? Dykumoje pastatėme knygų piramidę, ir nė kiek nesutrikome.  Kažkada, kai buvo knygų badas, knyga  buvo skaitoma, vertinama, o dabar – knygų perteklius ir iš jų galima statyti arkas, šventyklas, kolonas. Kažkada  literatūra turėjo aiškų humanistinį tikslą. Dabar tarsi nėra  ko siekti. Geriausiu atveju galime išreikšti tik nuslėptą ir netikrą save. Rašytojas bodisi atvirumo ir neretai samprotauja sausu formalisto tonu. 
     Bet neverta žvelgti į knygų pasaulį pro juodus, vos perregimus akinius. Pokyčiai jau vyksta. Ryškėja naujos tendencijos. Progresyvesnė literatūra dar nesusiformavo. Rašytojas dar nesurinko įvairiaspalvio, daugiaplanio vitražo. Aiškaus vaizdo dar nematome, bet su kiekviena nauja knyga jis aiškėja. Nauja strategija – tai būdas, siekis suformuoti kitokią, teisingesnę raišką. Literatūroje juntama aiški silpstančio postmodernizmo refleksija. Dar nėra aiškių terminų, todėl naują literatūros kryptį pavadinčiau  viršmodernizmu. Viršmodernizmas tradiciškai yra modernus ir jokiu būdu neignoruoja drąsių eksperimentų,  naujovių, tik siekia išsilaisvinti iš postmodernizmo nesąmonių. Blėsta antikonceptuali abstrakcija, neapibrėžtumas, kvaziintelektualus kliedesys, ryškėja žymiai aiškiau išjausta tikrovė. Taip pat pastebima ir kita rašymo strategija – tai posūkis nuo magiško realizmo į enigmatinį arba mįslingąjį realizmą, į dar paslaptingesnes kūrybinės raiškos erdves. Nepakanka pasitelkti teurgiją ir magiškai aiškinti pasaulį ir žmogų  –  tikrovė žymiai sudėtingesnė ir netelpa į jokių koncepcijų rėmus. 
     Naujas literatūros žingsnis – tai ne kvazireligija, ne nauja ideologija, o tik sugrįžimas į blaivesnį mąstymą, aiškesnį žodį. Kūrėjas vėl tampa pastebimas, nors niekas neverčia žavėtis įdomia knyga, tai įvyksta tarsi savaime, nes grožis visada patraukia dėmesį, kaip ir nuostaba. Rašytojas paradoksaliai iš naujo įprasmina save, tarsi visiškai nenaudingoje veikloje atranda gilią prasmę. Tikrovė yra nepaprastai paprasta. Pavargus nuo nerealaus, neįgyvendinamo kvaziidealo, rašytojui reikia atverti naujas duris, kurių nėra nei sienoje, nei tvoroje, nes tos durys – skaitytojo širdyje. 
     Tik kurdamas žmogus gali pasijusti laisvas, jei ne pašalinti, tai  bent atitolinti senatvę. Todėl rašytojas – didelis vaikas, jis išlieka amžinai jaunas ir naivus. Literatūra tobulina asmenybę. Gal todėl atsirado daug meninio rašymo kursų, paskaitų apie talento paieškas.  
     Rašytojas kuria savo visatą ir vidinio kosmoso platybėse nepailstamai ieško savo žodžio, savo sakinio, savo knygos. Knygos dėka žmogus įgyja taurumą, ypatingą mąstymą, nes skaitymas – tai meditacija. Perskaityti vertingą knygą – galimybė išplėsti, performatuoti savo mąstymą. 

Pirmąsyk šis tekstas publikuotas almanache VARPAI-2022 (46). Publikuojama gavus leidėjų sutikimą.