Kodėl V. J. Solanas taip nekentė vyrų? Atsakymo paieškoję autorės vaikystėje, pamatytume, kad ji buvo pedofilų auka, dėl to tapo valkata, prostitute. Nepalaikau radikalumo, tačiau suprasti V. J. Solanas neapykantą galima. Kai kurie kritikai net mano, kad jos manifestas yra ne beprotės kliedesiai, o gerai apgalvota froidizmo parodija.
Knygoje rasime V. J. Solanas biografiją (ir epizodą su Andy Warholu, kurio dėka, galima sakyti, ji ir išgarsėjo), ir profesorės Avital Ronell įžangos straipsnį „Netaiklus atkirtis: Valerie Solanas taikiniai“. Mokslininkė lygina V. J. Solanas su Jacques‘u Derrida ir jo „Žmogaus pabaiga“. Būtent tada „politinių smūgių ištiktas žmogus/vyras atsitrenkė į filosofinę sieną ir žemė ėmė slysti jam iš po kojų“ (p. 5), - teigia A. Ronell.
Save V. J. Solanas yra pavadinusi „socialine propagandininke“ (p. 9), o vyraujančią teksto nuotaiką – „nekantrumu“ (p. 15). Galima sakyti, kad šios „maištininkės“ idėjos apie valdančiąją moterų klasę išsipildė. Jei kalbėtume apie vyrų naikinimą, nepamirškime, kad per pastaruosius 14 metų JAV valstybės sekretorių pareigas ėjo ir tebeeina trys moterys: Madeleine Albright, Condoleezza Rice ir Hillary Rodham Clinton. Joms valdant, pradėti Kosovo, Irako ir Afganistano bei kiti karai, kurių metu žuvo (ir, deja, dar žus) keli šimtai tūkstančių vyrų.
„Iš tikrųjų moterų funkcija yra tyrinėti, atrasti, išrasti, spręsti problemas, krėsti pokštus, kurti muziką – su meile. Kitaip tariant, kurti magišką pasaulį“, - rašo V. J. Solanas (p. 51). Temeta į mane akmenį feministės, bet pasakysiu, kad visgi su retomis išimtimis geriausią muziką sukūrė vyrai (nors negalime apskritai nuneigti moterų kūrėjų vaidmens).
„Protingi vyrai nori būti sutraiškyti, sumindžioti, sumalti į miltus, laikomi šuns vietoje, purve, kad visi pamatytų jų bjaurastį“ (p. 93). Abu Ghraibo kalėjime Lynndie Rana England (g. 1982) taip tyčiojosi iš kalinių vyrų, kad ją netgi teko nuteisti. Tiesa, tai tebuvo pakazucha: nors ji turėjo kalėti 11 metų, į laisvę išleista vos po trejų.