ATSIPRAŠAU, GAL JAU PABAIGA?: GELBĖKIT, ATSIPRAŠAU. Romanas

F. Beigbederis nuo savo gana antipatiško įvaizdžio (bet juk merginoms patinka blogiečiai, tad kodėl ne?) nė kiek nenutolsta. Šis romanas – dar vienas prancūzų komunistui Robertui Hue per prezidento rinkimus 2002 m. patarinėjusio F. Beigbederio ikonos klonas. Ir vėl Oktavas Parango, skandalistas ir melagis. Po septynerių metų pasirodžiusiame romane (2007) reklamininkas išeina iš kalėjimo, kur sėdėjo už žmogžudystę, ir tęsia savo niekingus nuotykius. Jam – keturiasdešimt, praeityje – dvi žmonos, todėl komunistuojančio rašytojo sukurtas personažas bėga nuo savęs ne kur kitur, o į Rusiją. Joje, suprantama, jis tikisi rasti gražiausią pasaulio merginą (tai labai primena kur kas anksčiau, 2003 m., pastatytą filmą „Prancūzas“).

F. Beigbederį taip ir norisi apkaltinti plagiatu, pasakyti, kaip jis pats rašo: „Tvajumat!“ (p. 242). Tačiau jis svirduliuoja ant pavojingos ribos tarp plagiato ir originalumo. Vis dėlto įspūdį jo verkšlenimai padaro, o F. Beigbederis dar ir apsidraudžia pareikšdamas, kad atsiprašo, jog yra toks, koks yra.

Labiausiai nemėgstu pasakoti knygų, filmų pabaigų. Ir nervina, kai tai daro kiti. Bet šįkart na zlo su didžiuliu džiaugsmu pasakysiu: KNYGOS TĘSINIO GREIČIAUSIAI NEBUS!