VEIDAS KAIP IKONA: (NE) GYVENIMO FRAGMENTAI. Eilėraščiai / šviesraščiai / sugrįžimai

Gali būti, kad ikona lemta tapti ir Rimo Buroko veidui. Visąlaik Knygų mugėje jį mačiau. Ne, nesivaideno –­­ stende. Tačiau nuo knygos žvelgiantis įdėmus, liūdnas išminčiaus žvilgsnis, 1977 m. užfiksuotas Vytauto Balčyčio, prikausto taip, jog negali pamiršt.

R. Buroko (1953–1980) poezija ir jo gyvenimo peripetijos – taip pat ironiški. Dėl „parazitinės egzistencijos“ kagėbistinių psichiatrų Naujosios Vilnios psichūškėje pripažintas „istoriniu psichopatu“. Kai kurie tų psichiatrų dar ir dabar dirba, parazitai. O Rimo (leisiu sau šiokį tokį familiarumą, vis dėlto vaikinukui, mirusiam Lukiškių kalėjimo ligoninėje neva nuo pneumonijos, tebuvo 27-eri) nebėra...

Atmetęs graudesį ir pagraudenimus apie R. Buroko sugrįžimą, sunkų kelią atgal, iškalinimą, beveik iš karto pereisiu prie jo kūrybos. Beveik, nes noriu pažymėti, kad, kaip ir daugelis „Kitų knygų“ leidinių, šis pasižymi ypatinga elegancija, puikiu dizainu, informatyvumu (gausu nuotraukų, atsiminimų), jį malonu paimti į rankas. O kūryba – įstabi. Iš pirmo žvilgsnio –­ neniurzgantis H. Radauskas, skaitęs V. Cojaus poeziją (taip būti negalėjo dėl dviejų priežasčių: H. Radauskas mirė 1970-aisiais, o V. Cojus gimė 1960 m.). Iš antro – saviti, mono no aware gaida parašyti tekstai. Poezija, pagal kurią (ne)galėtų būti sukurta (ne)simfonija.

Tas gyvenimo–negyvenimo pojūtis nepalieka skaitant R. Buroko eiles. Jis ir čia, ir nebe, o tada, kai dar buvo čia, tai lyg ir nebuvo, nes buvo laikomas nevykėliu narkomanu, bepročiu ir kt. Todėl ši (ne)poezija – tokia tvyranti nebūtyje, belaikė, beerdvė, kad tik veidas–ikona ją sulaiko šalia lyg dvasios dvelksmas.

„Voratinkly spindės žvaigždė / ir gervių virtinė budės / seniai sustojusiam laike / to laikrodžio / surask mane / kol aš esu / tikėk voratinkly sušvis / žvaigždė / kaip mylinti širdis“ (p. 103). Gervės –­ štai kas čia įspūdingiausia! Paukščiai, apie kuriuos rašė J.Kavabata. Origamis iš tūkstančio gervių Japonijoje dovanojamas mirtiniems ligoniams, juo puošiami kapai.

Gervė Rytuose – nemirtingumo simbolis. „(...) geriu / prisiminimą Jūsų rankų, / kaip šitą rūką, / kuris verkia...“ (p. 107). Nepamiršiu šių šviesraščių ir veido.