NEPAVERGTI: PAVERGTAS PROTAS. ESĖ

Šiais metais leidykla "Baltos lankos" išleido papildytą Czesławo Miłoszo esė knygą „Tėvynės ieškojimas“. Pasaulio lietuvių centras išleido pakartotą Cz. Miłoszo romano „Isos slėnis“ leidimą. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido unikalią Cz. Miłoszo knygą „Poezijos liudijimas. Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“.

Knygoje „Pavergtas protas“ daugiausia dėmesio skiriama dažnam Cz. Miłoszo refleksijų objektui – istorijai ir kultūrai. Dėmesio centre – sovietmečio ideologija ir jos padariniai, daugiausia pasitelkiant Lenkijos istoriją. Skyriai – gan simboliškai pavadinti: „Murti-Bingas“, „Vakarai“, „Ketmanas“, „Alfa arba moralistas“, „Beta arba nelaimingas meilužis“, „Gama arba istorijos belaisvis“, „Delta arba trubadūras“, „Darnos priešas, žmogus“, „Baltai“.

Kas tas mįslingasis „Murti-Bingas“? Pasirodo, tai vienas 1932 m. Varšuvoje išleisto filosofo, tapytojo, prozininko Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus (1885–1939) romano „Nepasisotinimas“ „personažu“ – „Murti-Bingu vadinosi mongolų filosofas, kuriam pavyko sukurti organišką „pasaulėžiūros“ preparatą. Ši Murti-Bingo „pasaulėžiūra“ – mongolų ir kinų armijos galingiausias ginklas – kondensuota glūdėjo tabletėse“ (p. 14). Jų paragavęs, žmogus tapdavo ramus ir laimingas, nustodavo kvaršinti savo galvą metafiziniais klausimais. Būtent ši „situacija“ primena prokrustišką – niveliuojančią – sovietinę ideologiją, o gal net Vakarų pasaulio tuštumą ir absurdą.

Paskutiniame knygos skyriuje „Baltai“ atskleidžia baltų tautų skaudulius, pirmiausia – Prūsijos prarastį: „[...] plotuose, vadinamuose Rytų Prūsija, anksčiau gyveno prūsų tauta ir [...] juos nuo vokiškai kalbančių Kristaus garbintojų rankos ištiko toks pats likimas kaip ir karaibus“ (p. 234) (kalbama apie konkistadorų išžudytą indėnų tautą). Šiame skyriuje nemažai dėmesio skiriama Lietuvai, nuo LDK galybės iki 1939 m. Molotovo ir Ribbentropo pakto, Raudonosios armijos invazijos.

Skaudi Baltijos šalių, ypač Lietuvos, patirtis, nuolat lyginama su Amerikos, ypač Pietų, istorija – prisimenami actekai, kentę ispanų konkistadorų antpuolius, netgi maištingasis Čilės poetas Pablas Neruda.

Pasitelkiamos itin vaizdingos metaforos. Akivaizdu, kad Cz. Miłoszui itin brangūs Baltijos kraštai, tiksliau – Lietuvos žemė, kurioje jis gimė: „Pirmoji mano išvysta tų vietų šviesa, pirmas žemės kvapas, pirmas medis – buvo tų vietų šviesa, kvapas ir medis, nes gimiau lenkiškai kalbančioje šeimoje ant lietuviškai pavadintos upės kranto“ (p. 236).