Pradžia / Knygos
 

KELIAUTI: KELIONĖ. KELIAUTOJAS. LITERATŪRA. MONOGRAFIJA

Imelda Vedrickaitė, KELIONĖ. KELIAUTOJAS. LITERATŪRA. MONOGRAFIJA, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, apipavidalinimas - Sigutė Chlebinskaitė, 2011
Kelionė – amžina tema, egzistencinių, filosofinių apmąstymų objektas, ypač dažnas Biblijos, kitų šventraščių vaizdinys (amžinojo žydo tema etc.). Galiausiai visas žmogaus gyvenimas – kelionė laiko ratu. Humanitarinių mokslų daktarei Imeldai Vedrickaitei visada svarbūs buvo su kelione susiję erdvės tyrinėjimai. Pirmoji mokslinė monografija – „Erdvės matmuo Antano Škėmos, Algirdo Landsbergio ir Broniaus Radzevičiaus prozoje“ (2000) – pagrįsta 2009 m. apginta daktaro disertacija.

Mindaugas Peleckis
2011 m. Gegužės 13 d., 11:15
Skaityta: 650 k.
KELIAUTI: KELIONĖ. KELIAUTOJAS. LITERATŪRA. MONOGRAFIJA

Naujosios monografijos – „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ – skyriai – „Piligrimystė ir jos atšvaitai XX a. lietuvių kelionėse“, „Riteris. Tėvynės gelbėjimo ir tobulinimo patosas. Keliavimo malonumas“, „Kalinio kelionės“, „Žmogus be vietos“, „Naujoji piligrimystė – „tranzitinio subjekto“ link“, „Keliautojo vaidmenys – lietuviškos samplaikos“ – pasitelkiant lietuvių literatūros istoriją – nuo Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio „Kelionės į Jeruzalę“ iki Jurgos Ivanauskaitės kelionių knygų, atveria skirtingas kelionės traktuotes.

I. Vedrickaitės tyrimų lauke – Mikalojaus Radvilos-Našlaitėlio, Antano Vaičiulaičio, Antano Vienuolio, Juozo Baltušio, Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Meko, Jurgos Ivanauskaitės, kt. – kūriniai.

I. Vedrickaitės žodžiais, „Keliaudamas žmogus apčiuopia paprastai nemąstomą erdvės ir vietos ryšį. Kelio vaizdinyje persikloja universalūs erdvės orientyrai ir konkrečios vietos patirtis“ (p. 15). Autorės teorinis laukas  – itin platus, ji pasitelkia kultūrologų – filosofų – Yi-Fu Tuano iki Gilles’o Deleuze’o, Claude’o Lévi-Strausso, Anthony Giddenso, Michailo Bachtino, Algirdo Juliaus Greimo, Arūno Sverdiolo, kt. – refleksijas apie kelią, kelionę.

Pasirodo, kad „lietuvių kelionių literatūroje keliaujantį subjektą formuoja daugiausia keliaujančio riterio ir piligrimo alegorinių vaidmenų samplaikos“ (p. 209). Mikalojus Radvila-Našlaitėlis „ritualinį artėjimą dievop ir savo legendinę kilmę [...] pateikė kaip asmenišką, realistišką, dokumentuotą tekstą. [...] Keliautojas žvelgia į pasaulį kaip į Tekstą, stengiasi perskaityti jame užfiksuotą Dievo pranešimą [...]“ (p. 210).

Tuo tarpu J. Ivanauskaitės kelionės samprata kitokia. I. Vedrickaitės žodžiais, „Ivanauskaitė gimtą krikščionių ar tarybinio ateizmo kultūros lauką perkirto ir pasirinko išsivadavimą iš ego, jo visuomeninių vaidmenų ir aistrų. Knygose Kelionė į Šambalą, Prarasta Pažadėtoji žemė aptinkame kelionės etapus struktūruojančią Mandalą, savotišką „vidinį“, aistrų žemėlapį, kuris primena iš protestantiškosios tradicijos ateinančius dvasinio tobulėjimo kelionių aprašus“ (p. 211). Mandala – tai ir visatos žemėlapis, ir psichokosmograma: „ji ženklina laiko ir erdvės ciklų koordinaciją, žymi, kaip vienijasi dangiški ir žemiški keliai“ (p. 195).
Visgi, I. Vedrickaitės žodžiais, skirtingų epochų rašytojus – Mikalojų Radvilą-Našlaitėlį ir Jurgą Ivanauskaitę – suartina panaši kelionės samprata, jie  „kūno patirtį, jo persikėlimą erdvėje ir susitapatinimą su jėgos epicentru, sakralizuota vieta, vertino kaip būtinybę, kad apsivalytų ir pasveiktų“ (p. 191).

Norisi pabaigti cituojamais I. Ivanauskaitės žodžiais iš knygos „Prarasta Pažadėtoji žemė“: „o keliaudama po Rytus ir grįždama į Lietuvą, galų gale įsitikinau, kad Pažadėtosios žemės, savo sielos tikrųjų Namų, pasaulyje nesurasiu, nes jų išorėje nėra. Jie – manyje pačioje. Buvo. Bet dabar – nebėra“ (p. 192). Tai nelyg budistinis ego sunaikinimas, vadinamasis čiodas. Visgi visi mes esame keleiviai, pasmerkti amžinai keliauti.

Komentarai