Ayaan Hirsi Ali knygos „Bedievė“ recenzija. Skaudu, bet tikrai verta skaityti

„Bedievė“ – autobiografiškas, tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie autorės Ayaan Hirsi Ali gyvenimą. Pasakojimas, daugiausiai supažindinantis su kitų tautų papročiais ir tradicijomis. Pasakojimas, kuris priverčia aikčioti nuo žiaurumų, kurie aprašyti knygoje. Pasakojimas, persmelktas autorės atvirumo ir drąsos. Nes tam, kad prabiltų apie tai, ką patyrė, reikia turėti daug drąsos. Autorei jos netrūko.

Kartais knygos turinys vertė gailėtis, kartais sukeldavo nenumaldomą pyktį, bet dažniausiai – privertė pajusti skonį, supažindino ir atvėrė akis. Tai ir grožinis kūrinys, ir vadovėlis, iš kurio buvo galima mokytis, ir kelionė po svetimas žemes. Tikra tiesa – norint pažinti kitas kultūras nereikia niekur keliauti. Tuo įsitikinau pats – užtenka paskaityti knygą.

Knygos anotacijoje rašoma: „Gimusi Somalyje ir itin griežtai auklėta giliai tikinčių musulmonų šeimoje, Ajana Hirsi Ali išgyveno gniuždančią Somalį valdžiusio tirono priespaudą, pilietinių karų siaubus, luošinantį apipjaustymą, žiaurią prievartą ir smurtą šeimoje, paauglystėje buvo įviliota į Musulmonų brolijos pinkles. Tačiau priverstinai tekinama už nemylimo žmogaus ji ryžosi bėgti iš Afrikos į Europą. Gavusi Olandijos pilietybę, baigė politikos mokslus ir įsijungė į Olandijos politinį gyvenimą. Moteris daug nuveikė kovodama už musulmonių moterų teises ir kviesdama islamo išpažinėjus sukti didesnės demokratijos keliu“. Ar dabar suprantate, ką turėjau omenyje?

Kvapą gniaužianti autorės patirtis nukelia mus į Somalį – valstybę Šiaurės Afrikoje. Šioje šalyje – per dešimt milijonų gyventojų, kurių didžioji dalis – musulmonai. Iki šiol žinojau tik tiek, jog tai – religingas kraštas, kurio piliečiai tiki į Alachą – vienintelį Dievą. Nejaučiu musulmonams jokios neapykantos, bet tai, kas aprašyta knygoje... privertė suprasti, kad daug ko nežinome apie savo kaimynus. Tad kaip galime norėti nors lašeliu artimiau pažinti tuos, kurie tiek savo valstybės žemėmis, tiek savo papročiais dar toliau nuo mūsų?

Vis dėl to galima pabandyti. Istorija skaitosi lengvai, nors nėra „vieno kąsnio“ sumuštinis, t.y. beveik 500 puslapių, kuriuos reikia suvirškinti ir tą padaryti dėl knygos turinio nėra lengva (kaip ir minėjau – ne meilės romaniūkštis), tačiau tikrai verta – sužinosite, kokie skaudūs įvykiai vyksta pasaulyje, šioje žemėje. 

Tenka padėkoti autorei už drąsą ir tikėtis, kad XXI amžius pasieks tą nepažįstamą šalį. Nepostringausiu apie tai, kad kurti gerovę reikia pradėti kiekvienam nuo savęs. Tas ir taip savaime suprantama.

Knygą rekomenduočiau rekomenduoti kitiems. Tai istorija, kuri turėtų keliauti iš rankų į rankas.