HABENT SUA FATA LIBELLI: MELANCHOLY AND SUN. MUNCH AND ČIURLIONIS

Su knyga susijusi įdomi istorija. L. M. Petrusevičiūtė pasakojo, kad 2011 m. balandžio 4–5 d. su valstybiniu vizitu Norvegijoje lankėsi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Kai kurie tokių vizitų komponentai turi pagarbos ir prasmingų, turiningų ryšių išreiškimo simboliką. Tai dovanos, priėmimai, papuošimai ir panašiai. Galima klausti, koks tikslas šias dvi dienas svarbiausią Oslo „gyvybinę arteriją“, Karlo Johano gatvę, nuo Stortingeto (Norvegijos Parlamento) iki Karalių rūmų išpuošti raudonomis, geltonomis bei žaliomis gėlėmis ir daugybe plazdančių Lietuvos vėliavų. Galima stebėtis, kodėl Norvegijos karaliaus šeima kviečia per du šimtus garbingiausių Norvegijos žmonių į iškilmingą puotą, surengtą Lietuvos Prezidentės garbei... Galima traukyti pečiais, svarstant, kodėl karaliams turėtų patikti ir juos sudominti valstybės vardu Prezidentės teikiamos dovanos... O viena sudomino. Tai buvo į anglų kalbą išversta ir „Minties“ išleista knyga. Ji karališkajai šeimai pasirodė įdomi ir originali. Karalienė Sonja yra baigusi menotyros studijas, dažnai globoja ir dalyvauja įvairiuose kultūros bei meno renginiuose. Per užimtos dienotvarkės vizito dienas karalių šeima rado laiko perversti knygą, ir į iškilmingo priėmimo puotą pakviestai knygos autorei parodė susidomėjimą, panoro plačiau sužinoti, kaip atsirado tokio projekto idėja, kaip su šia knyga buvo dirbama. Knygos pratarmėje filosofijos profesorius Antanas Andrijauskas prisimena lotynišką sentenciją: „Habent sua fata libelli“ („Knygelės turi savo likimą“). Numatydamas prisiminė... Taip Čiurlionio kūryba pateko ant karalių stalo. Nori nenori iškyla asociacija su menininko paveikslu „Pasaka (Karalių pasaka)“ (1909), kuriame karaliai ant delno švelniai laiko Saulėje skendintį lietuvišką sodžių. Karaliai susidomėjo ir Čiurlionio muzika...“

Ir Edvardas Munchas (1863–1944), ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), kurdami svetimšalių pavergtose tėvynėse, išreiškė savo tautos laisvės siekį, formavo tautinius idealus, kūrė romantinį idealizuotą savo tautos dvasinį veidą, ateities ir kovotojų už savo idealus vaizdinius, tačiau netrukus iš romantinių svajų versmių išsiliejo jėgos, šį vaizduotės sukurtą pasaulį pavertusios realybe.

Pasak prof. A. Andrijausko, „lietuviai su didele pagarba žvelgia į savo šiaurinės kaimynės kultūros ir meno tradiciją, aiškinasi jos savitumus, prisimena Norvegiją, vieną pirmųjų jau du kartus parėmusią mus sunkiame nepriklausomybės atgavimo kelyje. Mūsų tautų istorijos keliai daug kuo panašūs ir kartu skirtingi, kaip ir kraštovaizdis, civilizacinis kontekstas. Vieni buvo vakarinės Europos dalies jūros vikingai, kiti – Rytų Europos „sausumos vikingai“. Čiurlionis ir Munchas – didieji lietuvių ir norvegų tautų dvasinio atgimimo simboliai, savo kūryba ir gyvenimu tiesę kelius nepriklausomybei atgauti. Apie šią nekasdienę mūsų dailėtyros knygą galima pasakyti daug gražių žodžių. Ji reikšminga daug kuo: pirmiausia, ši glausta, bet ir subtilių įžvalgų kupina studija tiesia tarpusavio supratimo tiltus ne tik tarp dviejų lietuvių ir norvegų dailės simbolių, bet ir tarp mūsų tautų. Kita vertus, ji plečia tradicinį čiurlionistikos lauką ir drąsiau nei ankstesnieji tyrinėtojai lietuvių menininko kūrybą sieja su Šiaurės kraštų dailės procesais. Vos pasinėręs į teksto magmą, iškart pajunti, kad susidūrei ne su pradedančiuoju dailėtyrininku, visaip demonstruojančiu savo erudiciją, o su jau patyrusiu specialistu, turinčiu solidų akademinį pasirengimą ir intelektinių ambicijų savarankiškai svarstyti sudėtingas komparatyvinės dailėtyros problemas. Laima Marija Petrusevičiūtė pirmą kartą argumentuotai ir nuosekliau nei kiti dailėtyrininkai Čiurlionio kūrybą įtraukia į platesniam pripažinimui svarbius Šiaurės Europos dailės kontekstus ir parodo jo kūrybos svarbą Vakarų dailei XIX ir XX a. sandūroje. Knyga padės geriau suprasti Čiurlionio ir Muncho kūrybos vietą modernėjančios Vakarų dailės raidos procesuose ir suvokti šių per mažai įvertintų menininkų kūrybos gelmines prasmes“.

Charlesas Ridoux M. K. Čiurlionį lygina su kitu vizionieriumi – J. R. R. Tolkienu (žr. http://ridoux.fr/spip/spip.php?article128). „Viename gražiausių paveikslų „Pasaka (Karalių pasaka)“ jaučiama sakralinė atmosfera“, – rašo Ch. Ridoux. Nikolajus Rerichas taip pat vertino M. K. Čiurlionį, jautė jį esantį kitokį nei visi.