KELIONĖ TRITAŠKIAIS Recenzija naujai, ketvirtai rašytojo, poeto, mitologijos ir muzikos tyrinėtojo Mindaugo Peleckio poezijos knygai "Kalbančių žuvų paradas"

Lyrinis herojus svarsto - ar verta laukti, kada namai pakils (ne)nugriuvę, ir bugi vugi šoks balkonai, pro langus žvelgs poltergeistai gyvi, ir šaudys į muses it žiaurius bombonešius... Viskas kinta, net ir supaprastinta maudynių tvarka - panėrus nebūti iškilti, pakrantėje smėliu užpustyta karjera ir neišmatuojamas dugnas, ten molinė šumerų lentelė, ant kurios užrašytas slaptas lyrinio herojaus vardas...

Lyrinis herojus atranda Askaukalį, ir čia neranda nė vieno romėno. Juos atranda tik tendencingi istorikai. Tik aisčių ugnis, nematoma, laisva sklinda nuo Askaukalio iki Kuršo, ir toliau, iki pat mūsų... Lyrinis herojus žino kelią, ir juo eina iki pat galutinio Atgimimo.

Verčia suklusti lyrinio herojaus sustiprinto autentiškumo jausmas. Nejaugi kyla abejonė pavirsti kažkuo kitu, bet ne savimi? Gal todėl paskutiniu traukiniu jis skuba į Lhasą sužinoti galutinę diagnozę, aišku ne klinikine, bet egzistencine prasme. Kalnai neklysta. Ne, lyrinis herojus nesijaučia suklastotas. Aukštikalnių sniegynuose sirpsta itin realios snieguolės, todėl galima jas valgyti, nebijant haliucinogeninio poveikio, nei šaltos ledynų hipnozės.

Lyrinis herojus, nesuradęs neįveikiamos tvoros, keliauja nepažeisdamas sienų, bet nedrįsta įžengti į laukinį sodą, paskendusį asmeninėje girioje, ir tik vienas rojaus obuoliukas nukrenta pats, be jokios sodininko ar daržininko praktikos... Stogai vis dar aiškina apie debesis, o sutrumpėję elektros laidai nepasiekia troleibusų ūsų. Visa tai NIEKIS, jerunda, ir tik gatvių stulpai pastebi besileidžiantį mėnulį tiesiai į alaus bokalą. Niekai, tuštybė, nuobodybė kamuoja lyrinį herojų, ir kai pabosta aiškinti stalams apie nepasiekiamą lubų didybę, ir laukti, kol atšals arbata, tada pasipila arktiniai klausimai. Kas nubrėžė patikslintą kelionių tvarkaraštį? Kas? „Skaičiuoju iki trijų, o tada, skaičiuoju iki penkių, ir taip toliau... O niekis? Kas matė niekį? Atsiliepkit!“ (recenzento replika)

Gyvenimas – tai mirtinas romanas, kurį skaito spindinčios lyrinio herojaus akys. Ir štai, užverstas paskutinis puslapis, ir liko tik šokis ant kietų viršelių. O gal tai išmintingas traktatas, kurį parašė Aristotelis, ir perskaitė Aleksandras Makedonietis prieš žygį į Indiją?

Pagaliau... Buvo ir yra (ne tik Indijoje) šventos karvės. Dzeusas buvo pasivertęs jaučiu... O Kauno herbe – jautis...

Lyrinis herojus neabejoja – tik mergina (pageidautina vaidilutė) gali sutaikyti, suvienyti Sofoklio ir Sokrato teorines pozicijas. Šventa ir nekalta mergina – tai lyrinio herojaus dvasios Akropolio atrama, idealas, ir ne todėl, kad ji ant galvos laiko krepšį su midaus statinaite. Nutils Sokratas ir Sofoklis, kai lyrinis herojus it Atlantas atsistos šalia, ir palaikys aukštą balkoną, iš kurio bus skaitomos nepripažintų ir neįvertintų poetų eilės. Gerbėjų minioje srovi Sokratas ir Sofoklis, ir ragina pakilti aukščiau tiesos ir melo. Apie šį įvykį neišliko rašytinių šaltinių, tik muzikinė skudučių kalba, kuriuos pučia smaragdinių lankų piemenys, ganantys šventas karves.
Kai pasibaigia jūros, lieka tik Sofoklis ir juodosios skylės. Geležiniais dangaus bėgiais rieda Perkūno vežimas. Gotai stato bronzos laivus ir gabena gintarą į poliglotų slėptuvę, Ten slepiasi 8000 hieroglifų, jie žino - nėra jokios kelionės, nei pradžios, nei pabaigos.

Yra tik vandenynas, kuris nedega, neskęsta ir neabejoja.

Tarsi tikslas pasiektas, viskas O.K. Lyrinis herojus gavo atsakymus į visus klausimus. Todėl lyrinį herojų pagavo euforijos banga. Pagaliau! Tarsi įspėjimas, ar pavojaus signalas, skamba (iš kur?) dar neišleistas King Crimson albumas. Išgirdęs neįmanomą muziką, lyrinis herojus pasijunta kelio viduryje. Ir ką tai galėtų reikšti? O reiškia tai, kad lyrinis herojus, dar neatrado, nepriartėjo prie gilesnių, sunkesnių klausimų.

Kai atslenka ilgai ieškoti atsakymai, į ilgai nešiotus ir, be abejo, sunkius klausimus, ateina palengvėjimas, užplūsta džiaugsmo banga. Lyrinis herojus pasijunta, tarsi nuo pečių numetęs sunkią kuprinę. Deja, neįmanoma įžodinti, verbalizuoti širdies gilumoje atrastus atsakymus. Niekas nesupras ir neįvertins... Belieka tik džiaugtis lietumi, ir apsimesti nieko nežinančiu, nesupratusiu. Toks yra išminties kelias.

ARGI šie eilėraščiai - tik abejonės? Kuo abejoja lyrinis herojus? „--- kur dingsta virtualybė? --- / --- kur atsiduria realybė? --- “. atsakymas nerastas, bet RASTA abejonė. Džiūgauja atskridusios šarkos. Lūžta sausos šakos, krenta nesprogstantys kankorėžiai. Ramu. 

Lyrinis herojus tiria savo protą, ir, pagaliau, įsitikina: proto nugalėti (kovojant su juo) neįmanoma, nes kuo daugiau bandai jį sudrausminti, tuo labiau jis stiprėja. Protas – didžiulis egoistas, jis ignoruoja lyrinio herojaus gyvenimą – protas gali bet kada išmesti nemalonų prisiminimą, išgąsdinti niūria ateities perspektyva. Protas niekada neklausia lyrinio herojaus leidimo. Protas – šefas, diktatorius, ir elgiasi kaip gatvės chuliganas.

Lyrinis herojus degančioje gyvenimo galerijoje grožisi paveikslais, ir visai nesijaudina dėl gaisro, nebijo ugnies... Paprastas tapybos gerbėjas spruktų, gelbėdamas savo kailį, bet lyrinis herojus ne toks – jis arti, labai arti nušvitimo, kurio net nelaukia, nes laiko nėra – tik amžinas, begalinis DABAR, kurį laikrodžiai negailestingai sukapoja į valandas, minutes, sekundes. 

Lyrinis herojus išsekintas tropinių karščių, atveria šaldytuvo duris, bet į vidų neina, paima tik nealkoholinio alaus butelį, uždaro duris, ir geria. Skamba Musorgskio koncertas fortepijonui ir orkestrui, o Rachmaninovas su Ana Karenina šoka bugi vugi.

Kartais lyrinis herojus kalba apie apokalipsę, kurios nėra, nebuvo ir niekada nebus. Yra tik sniego ežerai, bet net iškirtę abejojančius alksnius, nepamatysime penkių sniego ežerų, todėl ant tuščių sapnų parduotuvės sienų lyrinis herojus piešia apelsinus auginančias pušis.O sapnų parduotuvės prekiauja tik paprastomis (prarastomis?) nenukirptomis avimis, todėl lyrinis herojus panyra kiek giliau į smaragdinę žolę, kur nepasiekia vilkatų tinklai, ir nekantriai laukia pergalingo varlių rečitalio.

Recenzentas pritaria visoms lyrinio herojaus mintims, ir tik drįsta nesutikti su šiuo pastebėjimu: „--- tamsioji materija --- / --- visi ja tapsim --- / --- šviesoje ---“. Mes niekuo netapsime, nes Tikroji mūsų prigimtis yra nekintanti ir absoliuti.

Lyrinis herojus surado brastą į vėsų krantą, kuris yra tas pats, bet, tuo pačiu, jau ir kitas. Atvykęs į sapnų pasaulį, lyrinis herojus parkuoja žvilgsnį į save, ir trokšta ne nušvisti, bet pabusti. Šviesos pakanka ir sapne.

Ties slenksčiu Volando katinas, už nugaros tas pats klasikinis koridorius, išmatuotas karsto lentų ilgiu, ir ties posūkiu - laipteliai aukštyn, bet ne iki debesų. Viršuje - nepramušamas stogas. Lyrinis herojus vis dar nesuskaičiavo dangiškų čerpių, ir neliko kito pasirinkimo - teks tapti fanatiku, ir paskatinti progresą. Nesėkmės atveju sena žmonija bus pakeista nauja žmonija... Aišku, tyliai ir nepastebimai...

Lyriniam herojui teks ilgai bėgti kliūčių (klausimų – atsakymų) ruožu iki pat finišo juostelės, žiūrovų gali ir nebūti, nes jie nėra privalomi... Tai dvasinio starto poezija, ir pabaigos nebus, kol Autorius rašys eiles.

Toli nuo pasaulio tuštybių, lyrinis herojus kerta ego šaknis ir tiria tylą, bet jam trukdo Nasredino juokas ir asiliuko bliovimas. Todėl lyrinis herojus, trumpam nutraukęs dvasinę praktiką, nuveda asiliuką prie gaivaus šaltinio. Asiliukas geria vandenį, o Nasredinas nesijuokia, nes lyrinis herojus jau arti, labai arti vienumos.

Sudėtingas ir beveik neperprantamas lyrinio herojaus vidinis ir išorinis pasaulis, nes jausmai, mąstymas ir kalba nesutaria bei konfliktuoja. Tik poezija gali šiek tiek pakelti paslapties uždangą ir pažvelgti į šią, dramatišką paslaptį. Kalno viršūnėje išmintingas skorpionas ir inžinierė varlė pademonstravo visišką nenuovoką ir profanaciją alpinizmo teorijoje bei praktikoje. Nusiraminimą ir palaimą lyrinis herojus atranda kūdroje, apsvaigintas švelnių undinės bučinių. Kai esi laimingas, negalvoji kas esi, nes gali net dangoraižių statytojui paskolinti audros debesį už nedidelius procentus.

Ilgas ir sunkus realizacijos kelias, jis be pradžios, bet turi pabaigą, kuri ateis, kai bus suskaičiuotos visos smėlio laikrodžio smiltelės, išmatuoti visi atstumai tarp visų galaktikos planetų, ir jeigu colinė liniuotė sustings ties juodąja skyle, bus įsiurbti visi konfliktai - vidaus, ir išorės (nėra jokio skirtumo), ir Tikrasis Aš bus lygus vienetui, nei daugiau, nei mažiau. Egzistuoja tik Vienas, be antro, o visa kitas – melas, apgavystė ir iliuzijos paradas.

Lyrinį herojų nuolat atakuoja apgavysčių srautas: viskas netikra, viskas iliuzija, apgavystė, afera, kosminis pokštas, muliažas, miražas... Lyrinis herojus tarsi užhipnotizuotas laukia raktinių skaičių: keturi. trys, du, vienas – pabusk. Bet nėra kam ištarti šių žodžių, ir nepamirškime, lyrinis herojus ieško raudono labirinto, ir suranda tik vienišą šerną, ieškantį saulėtų gilių, o dviračių takais lekia išprotėję briedžiai, miške pametę motociklus. Kita planeta – kiti interesai, tik kapinės tos pačios. Karstuose guli raudonų siūlų kamuoliukai, laukdami kada drugiai kitiems gyvenimams numegs naujus megztinius. 

Lyrinis herojus pasiekia aukščiausią supratimą, kad raktai nereikalingi, kad tvirčiausiai užrakintos durys yra atviros, kad tik jis gali deramai įvertinti ir suprasti save, ir niekas kitas. Taip tampama Poetu, nes kiti keliai – tai smėlis, užlietas betonu, asfaltas ant skaldos.
Lyrinis herojus neieško ramybės miesto šurmulyje, greitkelių trasose. Transo lokacija apibudina dvasios dislokaciją. Gal sustojus patikima greitu ėjimu, o gal muzika skamba tik eglių viršūnėse? Lyrinis herojus klausia vėjo, ir vėjas atsako posmų audra.Legendų atole auga liepsnojantys krūmai, driekiasi sidabrinės samanos, ir nėra jokio pasirinkimo šnekėti fiksuota kalba, todėl lyrinis herojus visas žmonijos prokalbes padaugina iš nulio ir prabyla gimtąja kalba, kuri yra TYLA. 

Nepaisant žiniasklaidos triukų, nėra blogų naujienų. Viskas pasaulyje vyksta gerai ir teisingai. Lyrinis herojus sugrįžta į mišką ieškoti linksmų medžių, nes grybai rėkia, šaukia: „nereikia mūsų gelbėti“. Grybautojai skuba su krepšiais pilnais gerų naujienų!“. Nuostabu, žavinga. Bet kodėl laimė neturi vardo? Lyrinis herojus žino, kad įvardinta laimė taps bloga ir neteisinga.

Senoji Europa – jauna, o lyrinis herojus dar vaikas. Gal artimoje ateityje jis užpildys balto lapo tuštumą akvarelės vakuumu ir suteiks galimybę grožėtis pastoraliniu peizažu? Gal vėliau skvarbiu žvilgsniu išmatuos epinius tolius? 

Recenzentas skaito sudėtingas eilės, mąsto, gilinasi... Sunku, beveik neįmanoma komentuoti poeziją, bet koks vertinimas – neteisingas, nes poezija – ne proza, ir lyrinio herojaus, kaip ir visų žmonių vidinis pasaulis - tai prieblandos zona.

Daugiaprasmiais posmais lyrinis herojus aktualizuoja savo egzistenciją ir tampa žymiai artimesniu, labiau suprantamu ir aiškiu. Sudėtinga poetinė erdvė pavirsta akvareliniu peizažu ir lyrinėje galerijoje galime atsipalaiduoti nuo gyvenimo problemų, užsimiršti, ir grožėtis ryškiais minčių vitražais.

Visos savaitės dienos – tai tik laisvės demonstracija, eisena su plakatais, šūkiais: „Kiekviena diena nepakartojama ir unikali, atraskime naujus siekius, ir būkime laimingi!“. Laiko eisena užsibaigia zoologijos sode, ir ten lyrinis herojus ieško aukso gyslos, kuri raitosi po plėšrūnų narvais, ir jau nepakanka laužtuvo ir kastuvo - reikia kažko daugiau... Gal absurdo spektaklio leopardams ir tigrams? Ne, reikia poezijos, ir tik jos...

Lyrinis herojus fiksuoja postpandeminius pokyčius poezijos (ir kitokiame) pasaulyje, panėręs į ką tik atsinėrusias erdves, stebi kaip nacionalinės poezijos priešas debiutantas vegetaras (savo noru, ir griežtai privalomai) ryklys puola saldžią m(ed)ūzą ir sulaužo aštrius dantis, kurie ataugs, kai bus perskaityta dar viena nepripažinto poeto knygelė. Lyrika niekada nebuvo gailestinga nei žmonėms, nei pabaisoms. Tik lyrinis herojus gali atlaikyti visus išbandymus, ir niekas kitas, nes “ --- kai buvo ištrinta istorijos pabaiga --- / --- neliko ir jos pradžios --- / --- kažkas ėmė ir laimėjo savo vidinį karą ---“.

Lyrinis herojus vis dar nepaskiepytas nuo sapno, kuriame kasdien (kasnakt?) konstruojami stebuklai ir stabai. Poezija - tai svajonė apie sunkius, nepakeliamus akmenis, atsargines įkvėpimo dalis, atradimų skeveldras, naujų posmų meteoritus. 

Lyrinis herojus visą naktį nemigos sapne renka žodžių detales ir sumontuoja naują metaforų dekoraciją, bet ne saulėlydį, o saulėtekį...

Mokymas (tiksliau jo įsisavinimas) paspartinamas sapne - riksmu be garso, be pykčio. metodišku sušukimu tik sau, ir kai kuriems poezijos gerbėjams - jie laukia išmintingų žodžių neatmenamais laikais, čia ir kitur, paskendusių pažinimo gelmėje, įveiktoje be skafandro, be povandeninės valties, kai aplink vis dar siautėja prozos rykliai, kontroliuojantys greitąjį liftą į aukštas dvasingumo erdves. 

Silpnėjant lietui, lyrinis herojus vaikšto slapta gatve, kur ketiniai rykliai (įveikę karantino apribojimus) pušų sakais skiepija medines tvoras, kur uždaryti kioskai jau neprekiauja neįrašytomis kasetėmis, kur... Lyrinis herojus paliko saugią pastogę ir eina į mišką, kur šlapi beržai laukia saulės, kur knygos (perskaitytos ir ne) pakeičia viršelius ir plaukia ežerais, nes šiaurės saulė šalta, ir tenka įjungti visas elektros lemputes iki pat nušvitimo ribos.

Pažanga akivaizdi. Lyrinis herojus jaučia šventumą visur, net ir išdavystėje. Tarsi viskas įmanoma, išsipildo visi troškimai, bet pilnatvė dar nepasiekta – neįmanoma siauroje gatvelėje sutikti lyrinio herojaus ir kartu išgerti alaus, pašnekėti apie poeziją ar gyvenimo prasmę. Tai liūdina, bet nereikia nusiminti, šią netektį kompensuoja puikios Autoriaus eilės.

Lyrinis herojus siekia įveikti giliai į europietišką mąstymą įsirėžusią dichotomiją, būties dualizmo sampratą. Ir kodėl? Juk visi taip mąsto ir suvokia pasaulį. O kaip kitaip? Yra ir kitas mintijimo būdas, bet neužbėkime poetiniams įvykiams už akių ir laukime, ką atsakys, kaip elgsis lyrinis herojus.

Manding, lyrinis herojus teigia, kad negali ir nenori per daug rimtai žiūrėti į pasaulį ir save, todėl visi užsidarymai ir atidarymai nepaaiškina nieko. Pasaulis – netikras, suklastotas ir abejingas lyrinio herojaus džiaugsmui ir kančiai.

Maldų malūnėliai – tai paprasta, bet galinga dvasinė praktika. Lyrinis herojus daugelį metų kartojo sakralinę formulę, bet nesustojo ties aukšto pasiekimo barjeru – jis žengė toliau. Pasiekęs penktąją erdvės dimensiją, jis konstruoja naują, ypatingą malūnėlį. Ankstoka kalbėti apie naujus pasiekimus - dar tik ryškėja nauji atradimų kontūrai, nes darbas dar neužbaigtas.

Kai pabunda tikėjimas, reikia jį išsaugoti malda, meditacija, šventraščių studijomis, kilniais poelgiais, dorais darbais, nes tik taip galima išlaikyti dvasios pakylėjimą, nurimusį protą ir nenusiristi į hedonizmo liūną. Ir kaip širdyje pabunda tikėjimas? Tai didžiulė paslaptis. Kartais išgirdus varnos riksmą, kartais tolimoje kelionėje, bet dažniausiai spontaniškai ir nelauktai širdies gelmėje iškyla šventykla su maldos vėliavėlėmis, freskomis ir spindinčiais vitražais.

Šiam beprotiškame pasaulyje vis dar aktuali plastmasinė manekeno šypsena, lygus (ne šachmatinis ir ne languotas) švarkas, prabangiai girgždantys krokodilo batai, žengiantys parketu link šlovės pjedestalo. Kaip puiku! Akys mato, ausys girdi, nosis užuodžia viskio aromatą. Tikrai nuostabu! Ir jei kas pasakys, kad tai tik miražas, kosminė apgaulė, magiškas šou, tokiam akiplėšai pasakysite, kad jo vieta tik beprotnamyje, ir niekur kitur. Bet lyrinis herojus yra pastabus ir nuovokus: „kai užmiegu, dingsta realus pasaulis / patenku į kontinuumą, nesukurtą, nesuformuotą, neaišku, į ką patenku”. Įstabu, bet ne kiekvienas susimąsto: “kuo matau, kai sapnuoju?” Taip, ir ne kitaip – akys išjungtos, ausys taip pat, bet tai netrukdo stebėti, girdėti, jausti...

Dirba ir protas (bet jis sapne tarsi užburtas, ir neprisimena, kas buvo iki užmiegant), veikia jausmai, apima baimė, džiaugsmas ir kitokie pojūčiai. Tik Sąmonė nekinta – ji nepaliauja suvokti – ir “realų” pasaulį, ir sapną. “ Kas yra sąmonė? / kaip gaila, kad to nesuvokiu”. Lyrinis herojus išgyvena fiasko, ir pradeda atgailauti, o tai žymiai geriau nei piktintis. Taigi, lyrinis herojus atgailauja, kad nieko nepasiekė tariamai vertingo: neturi vilko apetito, nepriklauso elitiniam klubui, nesuklestėjo ir nepraturtėjo civilizuotuose vakaruose... Bet lyrinis herojus nesustoja ties atgailos barjeru, jis žengia toliau – naujai dekartiškai nuskamba tradicinis postulatas: “gailiuosi, vadinasi, mąstau?” taip, tik atgaila ir gailestis (sau ir visam pasauliui) įprasmina žmogaus egzistenciją, bet, deja, nepaaiškina, kas yra Sąmonė. Ir nereikia nieko svarstyti, mąstyti ir aiškinti: Sąmonė – tai Tikroji Prigimtis. „Aš esu tikresnis / nei tikras“ – drąsiai konstatuoja lyrinis herojus, ir jis teisus, nes jo Tikroji Prigimtis yra dieviška, amžina, kupina palaimos ir žinojimo. Bet štai suskamba abejonė: „ar tikras aš esu?“. Ir nieko čia keisto – dar neužbaigta dvasios evoliucija, dar nėra galutinės realizacijos, todėl lyrinio herojaus laukia ilgas, sunkus ir duobėtas kelias. Ir štai Autorius pateikia keturis šio įstabaus kelio momentus. Nelauktai kelią užtveria sodri, sklidina vitaminų spanguolė. Bet nereikia apsigauti – tai muliažas. Tai tikra haliucinogeninė musmirė: „ji buvo baltais kailiais / laikė už rankos” ir vedė lyrinį herojų šamanų ir burtininkų takais. Ir lyrinis herojus tobulėjo kartu su paslaptinga musmire “jie bėgo šachmatų lenta / juos gaudė sapnalaikis / kalbantis visomis senosiomis kalbomis”. Ir paraleliniuose pasauliuose tas pats, kaip ir lygiagrečiuose – nėra sienų nei turėklų – tik skysta laiko erdvė, lengvai įveikiama, be laivo ar povandeninės valties. Ir šventė jau čia pat, todėl reikia ne tik nukabinti nuo pažinimo medžių pripažinimo ir iniciacijos girliandas, bet ir išjungti elektros lemputes. Pirmas kelio etapas jau įveiktas.

Aplenkęs dykumas ir snieguotus kalnus, ir nelaukdamas saulėlydžio, lyrinis herojus nuoširdžiai meldžiasi... Ar Mėnulis sidabru nuspalvins sėkmės takus? Jei malda be atgailos, nebus laukto rezultato, ir pastangos nueis perniek... Tikiuosi, kitose Autoriaus eilėse išgirsime atgailą, ir bus lengviau, ne tik lyriniam herojui, bet ir skaitytojui... Ir maldos bus išgirstos sapne...

Mažai vilčių teikia kritusių mąstytojų gauja. Metafizikai iškirto džiungles, bet nerado kelio į Tiesos šventovę. Filosofijos gangsteriai nukirto Pažinimo medį ir iš skiedrų išvirto popieriaus atspausdino storas knygas, kurių neįveiks nei kirvis, nei pjūklas. Žiauriai nepakilta virš miražo. Lyrinį herojų vargina tie patys klausimai, ir tie patys atsakymai. Svaigina itin sudėtingai traktuojama banalybė, todėl jau nebeliko patikimų faktų – tik imitacijos, muliažai. 

Autentiški artefaktai apdairiai slepiami muziejų saugyklose, ir ekspozicijų vitrinose puikuojasi mikliai sufabrikuotos klastotės. Liko tik penki sniego ežerai ir šviesulys – Vairočana. Ir tik vidiniame muziejuje lyrinis herojus atranda save, ir, po ilgų ieškojimų, suvokia – tai jis (ir niekas kitas) yra Galutinė Tiesa.

Galime bėgti ir atsitrenkti į sieną. kaip į paradoksą, ir aišku taps kažkam kitam, bet ne tau, ir kai bus aplenktas asmeninis supratimas, ir nematomi aiškiaregių ansambliai dainuos populiarias arijas iš pamirštų operų (pakankamai ilgai, kad nenusibostų). Kai nėra skyrybos ženklų (tarp gėrio ir blogio), ir didžiųjų raidžių (visi yra robotai, klonai, liliputai), paaiškėja, kad pozityvūs atsakymai tai tik gudrus melas, ir kai nėra gyvo vandens ir užburto medžio šakų, surinktų apeiginiam laužui, lieka tik burės be laivo ir valtys be irklų. 

Plaukia ruduo, skęsta žiema, ne sniege, ne balose, miražu abejoja sakuros (ne tik dėl žiedų), tad bėkime kartu su užburtomis liepomis į kalnus, palikime gatves, užtemdytas varnų, ir tai tikra, dieviškai tikra, kaip ir Krišnos sapnas, papasakotas Budai prieš pat nušvitimą.
Pažinimo gelmę saugo paslaptingi ženklai, įspėjantys apie pavojus, ir perpjauti pusiau (išminčių ir poetų išauginti) moliūgai niekuomet neištars nė vieno aiškaus ir konkretaus žodžio, tik išbyrės išminties sėklos. Pastumti žingeidaus vėjo, renkame senų knygų lapus, nes bijodami popierinės ateities, it lietuviški beržai vis svyrame, ošiame, bet negalime žengti nė vieno drąsaus žingsnio. Gal trūksta poetinės valios? Reikia betono! Prie žvyro ištakų keliauja seidai ir raštuoti akmenys, ir tampa dar tamsiau, kai plati grybo kepurė užkloja haliucinogeninę žolę. O kai debesų patalai aptemdo bibliotekų duris, užrakinti šmėklų trokštame laisvės. Galime įstrigti internete ir laukti rudens, bet lyrinis herojus neketina tapti pasyviu stebėtoju, jis siekia išsielinti visas minčių upes nuo hedonizmo, materializmo ir kitokių „izmų“ sielių – tegul teka švarus, neužterštas vanduo. Tarsi ramu ir aišku... Staiga supurto baisi mintis: o gal lyrinis herojus nori išsielinti žmonių kūnus, perkelti sielas į Matricą ir įgyvendinti seną žmonijos svajonę - pasiekti skaitmeninį nemarumą? Nemanau...

Golemą ir Vamzdį jungia ir skiria Nėris. Panirę į poetinę gelmę, sulaikykime kvėpavimą, tausokime žiaunas - upė ilga, delfinai paduos atsarginį deguonies balioną, plauksime posmais ilgai, sargybiniai rykliai apgins, kai puls nuodingos medūzos, persekios kalmarai. Ir viskas (apart poezijos) taps svarbiai nesvarbu... 

Po vandeniu ir virš atmosferos, Autorius įveikia akvarelines platybes, įslaptina ir išslaptina spalvas, tapo žaibais. Todėl nevartykite senų prozos knygų (jos ilgos, nuobodžios), išplėškite lapą, sulankstykite lėktuvėlį, išskridę pro atvirą langą ant sniego išbarstykite raides, ir liks tik švari balta poezija. Autoriaus kūryba dvelkia paslaptimi, atskleidžia gilias ir sudėtingas patirtis, ir skaitant šias eiles kaukolės viduje užsidegs elektros lemputė ir bus šviesu ir aišku, į šalį pasitrauks problemos, negandos.

Autorius kuria naują poetinę erdvę, posmai tiesūs it troleibusų laidai, ryškiai dega metaforų lemputės. Nereikia ieškoti aukštų tvorų (jas nugriovė elektros stulpai) nereikia bėgti nei pirmyn, nei atgal, nes minčių žuvys nuplaukė kiek toliau, kur nepasiekia žvejų tinklai...

Priėjęs prie žinojimo šventyklos, lyrinis herojus užkalė duris, ne kitiems. bet sau, kad niekada nepatektų į vidų ir nesužinotų paslapties. nes tiesa gali būti nepriimtina ir baisi. Verčiau ieškoti jos ten. kur nėra jokių atsakymų, nes lyrinis herojus nori būti ne atradėju, bet amžinu ieškotoju.

Ant asfalto nukrito automobilio dugnas. Čia pasibaigia civilizacijos pašlovinta kelionė, čia prasideda tikras žygis į save, į paslaptį, į nežinią. Lyrinis herojus įžengė į gūdų mišką. Gal tai miražas, iliuzija, gal klastinga maja skleidžia savo kerus, ir hipnotizuoja drąsų ieškotoją. Nežinia... Priesaikų riksmas diktuoja vidinę tylą, kuri tikra, nes nieko neteigia, nemoko ir nereikalauja, ir nebus patvirtinančio žiniasklaidos aido, nes naujas atsisveikinimas taps senu pasiryžimu, pažinti savo Tikrąją Prigimtį.

Tritaškiai – tai Saulės dėmes, poezija – radiacijos laukas, kuriame noksta svaigios metaforos, ir nebūtis tampa būtimi, o Žemė – Mėnuliu, ir sausose jūrose vis dar klaidžioja metafizinis kreiseris, iškėlęs aukšto įkvėpimo bures. Ir nebus kūrybinės mirties, tik nauji atradimai, ir gėlių girlianda papuoš lyrinio herojaus milinę. Ir...

Lyrinis herojus bėga paskui šventas karves ir nepaveja, bent jau kol kas. Nereikia prarasti tikėjimo, nuleisti rankų - rezultatai bus, tik reikia truputį pasitreniruoti...Gal todėl neverta (neįgijus priešaušrių patvirtinto tikėjimo) perprasti žvyrkelio posūkius, aplenkti akmenis, paskubomis kilti į kalnus. Stebėdami tolimus horizontus, ištiesinkime išbalansuotas akis ir pamatysime prie sienos pritvirtintas ugniagesių kopėčias, bet niekas nelipa aukštyn, niekam nereikia stogų – ten atsirėmęs į kaminą laukia E. Roterdamietis (Vilnietis?) ir skaito baltas eiles. Pakaks šnekėti metaline buldozerių kalba, pirmyn poetai! Uždenkime ambrazūrą krūtine! Tai lyrinio herojaus teisė ir pareiga.

Lyrinis herojus pajunta, kas meilė it mitologinė drebulė dažnokai meta šešėlį ir nustumia trapius jausmus į rojaus sodo patvorį. Kartais raganaitėmis pavirsta švelnios princesės, ir sunku pavyti pasprukusią laimę. Tada į pagalbą ateina mūzos – laimingi nerašo eilių. Ir gulsčiais nuliais pavirsta naujų galimybių gausa. Tyli ir santūri poeto rimtis, tik pamiškėse apgirtę verslininkai kepa kepsnius ir maukia viskį. Čia linksma, čia juokiasi poetų princesės. Ar jos laimingos? To nežino lyrinis herojus. Prabėgo sueiliuota naktis, ir brėkštant aušrai sprendžiama dilema – atleisti ar neapkęsti. Skausmas apvalo jausmus. Kančia sudegina kaukes, ir viduje, ir išorėje. Danguje šypsosi mėnulis – jis žino visus atsakymus. Ant stogo ramu – geranoriškai nutilo varnos, ir nebūtina bėgti į kalnus, nes debesų pakalnė artėja, atskrenda dirižablis, jis veža sunkius nuoskaudų akmenis. Jau galima į svečius pakviesti kaminkrėtį ir laukti kada užgros kaminai, ir parko žolėje suspindės paslėpti lobiai, auksinės monetos, ir prabils į laiko padalas sukapota tvora, ir linksmi tiltai atvers naujus krantus. Dabar jau galima netrikdomai stebėti kaip mirksi elektros lemputės, gerti arbatą ir su kaminkrėčiu (jis tikras lunatikų Meistras) šnekėti apie riebias čerpes (mikro ir makro elementų šaltinį), diskutuoti apie lanksčią postmodernią skardą ir laukti kada suskambės telefonas. Tai skambina Žemaitijos princesė, nes pasiilgo poeto meilės ir eilių.

Pianinas pakeičiamas elektriniu grąžtu (jis paskolinamas kaimynui), ir kai pasigirsta (ne)remontinis noizas, I Pasaulinio karo Austrijos ir Vengrijos lakūno durklu (jis paveldėtas iš prosenelio) skutamos ne bulvės, o topinambai (bulvinės saulėgrąžos) ir batatai. Šaltiena (ji riebi ir šalta, brr...) ignoruojama, kas kita - kanklės (dabar jos įgavo gitaros kontūrus). Tegul laisvai liejasi alus, sustiprintas stikline degtinės (nepaleiskime vėjais sunkiai uždirbtų pinigų!) ir į svečius pakviečiama 6 aukšte (namas tik 5 aukštų!) gyvenanti kaimynė Nina Hagen. Skamba „Nunsexmonkrock ir šokama bugi vugi. Argi mes ne Marse? Abejojančius įmeskime į 4 greituką (Pilaitė – Studentų miestelis) ir tegul nešdinasi į Žemę, rūškaną ašarų pakalnę. Na, o Apokalipsės nebus, bus tik pagirios, lengvai įveikiamos piratų išgirtu romu. 

Lyrinis herojus tarsi nebuvo niekur išvykęs, todėl buvo visur. Tarsi gyveno ne laike, ir ne erdvėje, ir jo AŠ buvo nesurinktas nei iš atomų, nei iš kvantų, nebuvo ir energetiškai įprasmintas. Paskelbtas NIEKUO? O gal todėl JIS buvo VISKUO! Palikime šį klausimą metafizikams ir melomanams. Teskamba muzika... Ir poezija visada geranoriškai talkina, kai siekiama suvaldyti ciferblatų apskritimus ir elipses, ištiesinti saulės laikrodžių šešėlių tieses. Ir ką gi veikti toliau? Ką daryti? Be problemų! Reikia sugalvoti skaičių, prie kurio neįmanoma nei pridėti, nei atimtį, šnekėti apvaliais, į nulį nepanašiais žodžiais, stebėti pilnatį, kuri visada pilna, ir skubiai išversti eiles į prancūzų kalbą, kad Svetimšalių legiono karys galėto pasisemti drąsos prieš šiurpią ataką, ir jei legionierius liks gyvas, ateis nekviesti atsakymai į visus galimus, ir negalimus klausimus... 

Lyrinis herojus rymo prie tarsi neįveikiamos sienos, bejėgės ikonos, užmerktos dievybių akys. Baisu žvelgti į ašarų pakalnę… O gal dievybės nenori, kad lyrinis herojus ręstų žaidimą, nes kortas dalija Legatas, o gal ir Galigantas. Jokio skirtumo. Sunku antrą kartą pralošti laiką, stabai stovi perone ir laukia paskutinio traukinio, bet jis neatvyksta… Ir tenka gyventi tik knygų pasaulyje, nes jis, ko gero, žymia tikresnis. Gausybė mokytojų sujaukė protą, ir tikros vertybės tarsi paskendo bevertėse dekoracijose, žaisluose, darbuose, visur… Ir vienintelė išeitis sugrįžti namo, vis dar laukia nenugriauta pilis ir kunigaikščio titulas.

Atsigėrę vyno tarsi išprotėjame trumpam, ir gauname daugiau skausmo nei džiaugsmo... Lyrinio herojaus kabinete nėra gėlių, jis skuba į mišką. Likdami namie prarandame naujas galimybes. Pievose galime surinkti nukritusius lapus, papildyti herbariumą naujais eksponatais. Muziką girdi tik klavišai, ir gitaros padalos, nes jie džiugina širdį, o stygos smaugia, verkia priešmirtine rauda... Išlikime tyloje, ir skaitykime eiles, kai galvoje tampa tylu.

Lengva (deja, ne visuomet) suprasti kas Autoriaus parašyta, kas slypi eilėse. Žymiai sunkiau, ir prasmingiau, atrasti Tai ko Nėra, kas išsprūdo pro užuominų, paralelių, miglotų pastebėjimų tinklą. Tai stambi žuvis, kurią turi pagauti išmanus poezijos kritikas (recenzentas toks nėra). Nepastebėtas yra noras sužaisti bent vieną šachmatų partiją su neandertaliečiu (pralaimėjus pareikalauti revanšo), tapti astronautu, kasti gilioje šachtoje anglį... To šiose eilėse nėra, o visas kita puiku.

Lyrinis herojus Ten (už visų ribų) niekada nebuvo, ir neketina (bent jau neskuba) nukeliauti. Gal tik sapnais, nes jie tikri, ir Ten viskas tikra. Jeigu sapnai tikri, tai tikrovė yra suklastota, o fotografijas į albumus dailiai sudėlioja nykštukai. Ir reikia augti, neištįstant nei aukštyn, nei į plotį. Dabar sunku surasti knygą, jų nėra, visos neskaitytos, tarsi malkos laukiančios laužo. Ir užkimę poetai miške deklamuoja eiles, kad jų niekas neišgirstų,

Lyrinis herojus žino paslaptį, bet neskuba jos atskleisti. Kodėl? Todėl, kad paslaptis labai paprasta: ji tikra, ir netikra, ji yra ir jos nėra. Kantas kritikuoja protą, Marksas – kapitalą. Bet mąstytojai iškeliavo itin toli, liko tik knygos, žodžiais užrašyti sapnai. Ir kokia pridėtinė vertė sapno antinomijai? Kiek sveria akademiniai sapnai? O gal paslaptis – tai tik balastas trukdantis pakilti? Iš lovos iškrenta sapnai tiesiai į svajonių sodus, kur ant kvantinės obels auga jau atkąsti obuoliai. Belieka tik kavinės, restoranai ir barai. Čia butelyje įkalintas stiprus džinas, išpildantis girtus norus, priverčiantis laukti paslapties. Ji ateis, kai tu paslapties nelauksi, ir neieškosi.

Kai paslaptis ateis, tu nepažinsi jos... Ar tai viskas? Ne, tai paslaptis...

Lyrinis herojus kiek sutrikęs Akropolis pavirto prekybos centru, ten viskas perkama ir parduodama. Skrenda godžios musės. Baisu - net pakylėtas poetas gali pavirsti hedonizmo užkratu. Dar ne viskas prarasta! Negalima nupirkti gamtos, todėl ji niokojama. Vieninteliu prieglobsčiu tampa poezija, nėra kitos išeities, ir nebus.

Sunku... O kam lengva? Lyrinis herojus išgyveno ilgą bemiegę dieną, nepavyko nusnūsti nė valandėlės. Nevykėlis mechanikas girtuoklis sulitavo ne tuos laidus, ir „pakibo“ kompas tarp žemės ir dangaus. Atbuko kirviu iškapoti mediniai jausmai. Medis nesuteikia jokios vilties. Laukiniai vakarai pasiekiami plaustu. Ten džiunglės, prerijos, burtininkai ir fėjos. Indėnas šamanas moko kaip sutarti su grybais, keliauti laiku ir erdve. Sugrįžus iš haliucinogeninės išvykos jaučiamas pablogėjimas, kuris imituoja pagerėjimą. Tai afirmacija, ir nereikia abejoti.

Tenka suabejoti bet kuo, net ir paukščiais. Sparnuočiai neskrenda, neropoja, bet neria į debesis. Ten užburta pilis, kurioje gyvena Simurgas. Kartais jis atskrenda į Žemę ir seka pasakas vaikams, o suaugę jo nemato ir negirdi. Lyrinis herojus yra Simurgo draugas, kartais jie keliauja į Mėnulį ir ten skina prinokusias vyšnias.

Lyrinis herojus pasprukęs iš kreida nubrėžto rato, baltoje spintelėje atras degtukų dėžutę - tai pradinis atskaitos taškas. Iš čia patenkame į pirmąjį slėnį, čia auga gėlės, jos pergalingai svaigina, nejučia galima tapti narkomanu, išprotėjusiu gėlininku. Priklausomu nuo įspūdingų alpinariumų grožybių (šie įrengimai sklidini keisčiausių vaizdų, garsų, skonių, aromatų), antrame slėnyje beveik saugu, bet neprarandamas žmogiškumas, nors virstama sniego leopardu... Slėniuose daug paslapčių ir mįslių, bet tik 15 slėnyje atrandamas stebuklingas degtukas ir laimingai sugrįžtama į baltą degtukų dėžutę. Taigi, stebuklingi slėniai bus atrandami tol, kol Autorius rašys eiles. 

Recenzentas linki Autoriui nesustoti, ir kurti toliau. Na, o pabaigai norėčiau priminti, kad ši kukli recenzija skirta ne tik "Kalbančių žuvų paradui", bet ir visai naujausiai Mindaugo Peleckio poezijai. 

Vilnius, 2021 m.