NEŽINOJIMAS YRA ATRADIMŲ VERSMĖ: ATVIRA PAŽINIMO ERDVĖ. JŪRATĖS STAUSKAITĖS VILNIAUS VAIKŲ IR JAUNIMO DAILĖS MOKYKLA. DVIDEŠIMTIES METŲ PATIRTIS

Įspūdingas 240 puslapių leidinys, kuriame pateikiama grafikės Jūratės Stauskaitės 1991 m. įkurtos Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos (www.dailesmokykla.lt/index.php/apie-mokykla.html) istorija, aptariamas meninio ugdymo principas – asmenybės ugdymas per meną. Knygoje – nemažai tekstų, kuriuos parašė mokytojai, buvę mokiniai, įdomių minčių pateikė ir dailininkės duktė, aktorė Monika Bičiūnaitė. Ji papasakojo apie „Teatrą vaikams kitaip“, kurį sukūrė norėdama „išlaisvinti vaikuose vėją, saulę, kartais ir uraganą...“ (p. 156).

J. Stauskaitė sako: „Sėkmingas dailės mokymas (jei prie „meno“ iš viso tinka žodžiai „mokymas“ ir „mokymasis“) turėtų būti išlaisvintos dvasios ir kryptingo amato derinimas, ieškant jų pusiausvyros. Informacijos gausa blokuoja fantaziją. Nežinojimas yra atradimų versmė. Tuo keliu einant, niekada nėra nei per anksti, nei per vėlu „mokytis meno“ – gyvenimo meno įspūdingai Dievo sukurtame pasaulyje“.

Knygoje rasime ir gausiai iliustruotų tekstų, kuriuos parašė Arvydas Baltrūnas, Aldona Dapkutė, Inga Dargužytė, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Rūta Katiliūtė, Rasa Kriščiūnaitė-Kesminienė, Darius Kuolys, Algimantas Kuras, Linas Liandzbergis, Elona Lubytė, Meilė Lukšienė, Nijolė Nevčesauskienė, Algis Skačkauskas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Arūnė Tornau, Vega Vaičiūnaitė, Malvina Vilimienė, Loreta Zdanavičienė.

Leidinyje įdomiai piešiami mokyklos menininkų mokytojų portretai, kalbama apie jų kūrybos ir pedagogines nuostatas, pristatomos meninės veiklos kryptys.

Įdomiai nagrinėjamas mokytojo ir mokinio santykis. Lietuvos meno šviesulys Algimantas Švėgžda (1941-1996) laiške J. Stauskaitei rašė: „Didžiausio pedagoginio išprusimo reikalauja iš mokytojo tiesiai pasakyti: „Aš nežinau, aš bandysiu tau padėti“. Truputį noriu patarti. Tu eini tos spontaniškos mokyklos takeliais. Tai nuo DAO patyrimo. Šitokiam menui aš pats save priešpastatydamas tiek galiu pasakyti: aš labai daug iš tokio meno reikalauju. Brūkšnys adata ar teptuku turi būti toks tikras kaip peiliu rėžis sau per pilvą. (...) Prisiminkite, kad tik tikros samurajų mokyklos mokinys gali iš tikrųjų išgerti arbatos puodelį Pro ši namelyje“ (p. 27).

Daug čia šviesių prisiminimu, daug šviesos. Ir Gintaro Beresnevičiaus 2002 m. pamąstymai: „Kai išgirstu žodį „pedagogika“, mano ranka siekia pistoleto („Makarovo“), bet čia ne tas atvejis. (...) Vaikų piešiniuose tiek idėjų ir nelauktų, informacijos pertekliaus neiškreiptų asociacinių laukų (...)“ (p. 225).