CHTONIKA: KARVĖS KUOLAS PILIES GATVĖJE. RENATOS ŠERELYTĖS KŪRYBOS STUDIJA

Apsidžiaugiau pamatęs šią knygą – naujausios lietuvių literatūros tyrimų, juolab monografijų, nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Renata Šerelytė (g. 1970) – unikali rašytoja, sugebanti vienodai kokybiškai rašyti ir suaugusiems, ir vaikams, poetė ir dramaturgė, romanistė ir novelistė, eseistė, kritikė (kokia plati paletė!). Mano galva, tai viena pačių perspektyviausių šių dienų lietuvių literatūros kūrėjų, „rašytojystę“ vadinanti Dievo malone, dovana. Sutinku.

R. Šerelytės (ir tarybmečio, šiuolaikinės lietuvių literatūros, literatūros sociologijos, vaikų literatūros) kūrybos tyrinėtoja dr. Loreta Jakonytė-Kvedarienė savo knygoje daro kelis pjūvius: „Proza. (Po)sovietinis liūgas“, „Kūryba vaikams. Surastas Edenas“, „Kritikės vaidmenyje“, „Publicistika. Moralinė politikos ir visuomenės kritika“, „Viešas portretas. Rašytojas be mūzos“. Nors studija, kaip pažymi autorė, „glausta“ (nustebino itin mažas naujos serijos „In Brevis“ knygos formatas – ar tikrai tokio reikėjo? Nejaugi tai užuomina į tai, kad šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjai yra „mažesnieji“, prastesni už „didžiuosius“?), joje gana išsamiai aptartos „bemaž visos R. Šerelytės raiškos sritys ir žanrai: proza (novelės, romanai, esė), kūryba vaikams (poezija, pasakos, istorinės apysakos), literatūros kritika (recenzijos, apžvalgos), publicistika. Pagrindiniai aspektai yra prozos erdvės sąranga ir veikėjų tipažai, kūrinių vertinimo prielaidos, sociopolitinių komentarų ideologija (p. 9-10)“.

R. Šerelytę vadindama „šiuolaikinės lietuvių literatūros reprezentante“, L. Jakonytė pažymi, kad nuo debiuto 1995 m. išleista beveik dvidešimt jos knygų, apie 200 recenzijų, per 100 publicistikos straipsnių, keliasdešimt interviu.

„Renatos Šerelytės prozos kūriniai stebėtinai susiję tarpusavyje, - pažymi L. Jakonytė, - knyga po knygos varijuoja mažai kintantį, visus teksto lygmenis apimantį branduolį, pradedant artimomis temomis, problematika, pasikartojančia siužeto kreive, baigiant veikėjų tipais, identiškais epizodais ir įvaizdžiais“ (p. 27). „Šerelytės tekstai tiek stiprybėmis, tiek trūkumais šliejasi prie lietuvių publicistikos tradicijos, kuri, anot Gintaro Beresnevičiaus, visada „aistringai norėjo pakeisti padėtį, tautos būklę ir savimonę“ (...)“ (p. 169).

Naujausias romanas „Vėjo raitelis“ intriguoja fantasy stiliumi. Amžinatilsį G. Beresnevičiui patiktų čia veikiančios chtoninės būtybės, neprastas humoras, neaiški riba tarp pasąmonės ir realybės. Pagrindinis personažas – Vėjo raitelis – su Lietuvos istorijai artimu totorišku šalmu.

Chtonika R. Šerelytei artima. Tiesa, ji dažniausiai pateikiama satyriškai. Kaip rašyta „Krakatukų jūroje“ („Alma littera“, 2009), „didžiausiam Jūrų Velnio džiaugsmui romo butelių čiabuviai nepalietė“ (p. 108). Diabolus non est tam ater ac pingitur.

Kyla daug klausimų apie R. Šerelytės santykį su chtonika, bet smalsiausia – kuo čia dėtas „karvės kuolas Pilies gatvėje“? 2001 m. novelių rinkinyje „O ji tepasakė miau“ sapnė regima sena kaimo moteris, su karvės kuolu rankose lėtai einanti Pilies gatve. Beveik Twin Peaks‘as...