ČIODAS: IŠMOKAU NEBŪTI. EILĖRAŠČIAI

Marius Burokas (g. 1977) – puikus vertėjas (vertė Woody Alleną, Charlesą Bukowskį, Hunterį S. Thompsoną, J. G. Ballardą, Alleną Ginsbergą, Williamą Carlosą Williamsą, Charlesą Simico), literatūros kritikas, poetas. Pirmosios dvi knygos išėjo jau senokai – „Ideogramos“ (1999) ir „Būsenos“ (2005).

Kaip ir kiekviena solidi poezijos knyga, „Išmokau nebūti“ turi savas žymes: formatas – netradicinis, įvardyti šriftai, kuriais surinkta knyga, viršelyje ir 75 puslapiuose – Elvyros Kairiūkštytės piešinio tušu (apie 1995-1997) fragmentas ir du epigrafai – škotų rašytojo Alasdairo Gray‘aus („Knygoje per daug pokalbių...“) ir Alleno Ginsbergo (verčiu – „Sunku ėsti šūdą, nepatiriant vizijų“).

 „Išmokau nebūti“ pavadinimas ir kiek pagyrūniškas ir kartu liudijantis poeto norą „nebūti“, tiksliau - būti kitaip, pažvelgti į gyvenimą naujai. Knygoje – tartum įvadas styrantis „Weirdrodis“ (monstras iš angliškojo weird, reiškiančio kažką keisto, antgamtiško, paslaptingo ir veidrodžio, kuris dažnai parodo mūsų tamsiąją, weird, pusę), penki skyriai ir „Requiem“. Smagu pradėti skaityti knygą nuo pabaigos. Bandykime. „Requiem“ – tarsi apgailestavimas, kad gresia amžinybė, nebūtis („- net paspringt neduota-“, p. 77). Knygą atveriantis „Weidrodis“ – nostalgiškas dvilypės būties-nebūties aprašymas: kadaise lyrinis herojus buvo „girtai laimingom akim / mergos / iš abiejų šonų“, „ne tas, kuris dabartinis / persigandęs / lietaus apspjauta nugara / pūvančiais vyzdžiais“ (p. 9). Išvada, perskaičius pabaigą ir pradžią: M. Burokas atliko čiodo poetines apeigas (ne indiškąja, o tibetietiškąja prasme; hindi kalboje „čiod“ atitinka angliškąjį „fuck“; tibetiečių dvasinėje praktikoje čiodas (gcod, „atpjauti, nukirsti (ryšius)“) – ego „nukapojimas“, tantrinis ritualas, suderintas su ypatinga meditacija ir pradžniaparamitos filosofija).

Ego ištrynimas prasideda nuo „Gimimo liudijimo“. „Pastebėjau, kad išsitrynė tai, ką labiausiai bijojau prarasti / vaikystė - / liko išblėsę šešėliai“ (p. 13). Tuomet reikia „Išsižadėjimų“. „Patikėkit manim / taip traukia / traukia pirštus / lyg už mane / mane iškasė“ (p. 15). Suvokiama, kad „aš“ nėra mėsa. „Dažnai save čiupinėdavom / kodėl ta mėsa / tokia blyški / glebi / it perdegęs / bažnytinis vaškas. (...) AŠ seniai persilydė į MUS visus...“ (p. 19). Prasideda gliukai (tib. dud), be kurių neįmanomas joks čiodas: „Kartą mums bemiegant užėjo Auksinė Orda. Tyliai. Atsirakino Čingischano visrakčiu. Jų buvo daug, o mes tik dviese“ (p. 32, „Mongolai užkariauja Savanorius“).

Sudėtingos poetinės apeigos, parvedančios žmogų namo su pakeistu ego. „Sutrauktu šaligatvio sąnariu / namo (...) Žalsvu stiklu, erškėtuogių krūmu / paryčio rasa, ryto virpulio / pirmu troleibusu / namo, mieste, namo-“ (p. 73).

Kitiems poetams yra kur pasitempti.