Eugenijus Jovaiša. KAPAI IR ŽMONĖS. AISČIAI, ROMĖNAI, GOTAI IR KITOS ISTORIJOS (Vilnius: Unseen Pictures, 2020). Instrukcija, kaip įsimylėti savo istoriją

„Aisčiai“ pasirodė 2012–2016 m. (I knyga „Kilmė“, II knyga „Raida“, III knyga „Lietuvių ir Lietuvos pradžia“), o savo 70-ąjį jubiliejų pernai profesorius pasitiko dar dviem solidžiomis knygomis: anglų kalba išleista „The Aestii. The Western Balts“ ir „Kapai ir žmonės. Aisčiai, romėnai, gotai ir kitos istorijos“.

Kokio preciziškumo E. Jovaišos tekstai, gali atskleisti žymiojo Dauglaukio 66-ojo kapo kasinėjimo detalės, užrašytos prieš tris dešimtmečius (šiame kape raste aistės kepurėlė): „Mergaitės kapas 66. 1,0 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, kv. H, I4, 5, 6 išryškėjo tamsiai pilkos spalvos kapo duobės kontūras, kurio ilgis buvo 2,4 m, plotis P gale – 0,9 m, Š gale – 0,8 m. kapo duobė užapvalintais galais, orientuota Š–P kryptimi. Prie Š kapo duobės galo, 0,80 m gylyje pradėjo ryškėti 0,8×1,0 m dydžio laužavietė, kurioje buvo gausu angliukų. 1,08 m gylyje PV kapo duobės krašte ėmė ryškėti intensyvus molio intarpų sluoksnis. 1,1 m gylyje atsidengė kaukolės fragmentai bei žandikaulio fragmentai. Atrodo, jog mirusioji palaidota aukštielninka, ištiestomis kojomis. Sprendžiant iš įkapių padėties, mirusiosios rankos buvo uždėtos ant krūtinės. Orientacija: PR, 174o. Įkapės: 1,85 m gylyje, 0,39 m atstumu nuo P kapo duobės galo ir 0,26 m nuo R kapo duobės krašto atsidengė žalvarinių ornamentuotų skardelių eilės. Šios skardelės buvo trapios, nedidelės – 0,05×0,06 m dydžio ir 0,5–1 mm storio. Toliau preparuojant ėmė aiškėti, jog skardelių eilės sudaro sistemą ir priklauso kažkokiam moters galvos papuošalui. Pasidarė aišku, kad lauko sąlygomis šios įkapės nepavyks atidengti. Todėl nutarta paimti visą galvūgalio preparatą ir tęsti darbą stacionariomis sąlygomis. Maždaug po dešimties dienų pavyko išsiaiškinti, jog tai – jaunos mergaitės (14–16 metų) vilnonės (?) kepuraitės žalvariniai papuošalai. Jos žalvarinei konstrukcijai buvo panaudotos trijų tipų plokštelės: a) mažosios kvadratinės plokštelės su išgaubta sfera viduryje ir su fiksavimui skirtais dantukais antroje pusėje. Tokiomis viena prie kitos prišlietomis plokštelėmis dabinta visa kepurė. Jų rasta 1097. b) Didžiosios rombo formos plokštelės su saulės ornamentu ir su fiksavimui skirtais dantukais antrojoje pusėje. Iš jų smilkinių srityje sudaryta po du viršūnėmis suglaustus trikampius. Dvi greta viena kitos nuo kaktos link pakaušio einančios eilės dalino kepuraitę į dvi lygias dalis. Tokių plokštelių rasta 64. c) Dvi stambiosios stačiakampio formos pakaušio plokštelės, kurių dydžiai – 0,05×0,04 m. jos ornamentuotos trikampiu ir stačiakampiu ornamentu. Be to, konstrukcijoje panaudotos kilpinės-sraiginės įvijos, kurios puošė kepuraitės pakraščius kaktos ir smilkinių srityse. Jų kepuraitėje buvo 17. Visa kepuraitės medžiaga tyrinėjimo metu buvo sudėta ant plastelininio modelio ir šiuo metu yra restauruojama bei rekonstruojama. 1,08–1,1 m gylyje, mirusiosios krūtinės srityje, 0,80 m nuo P kapo duobės galo ir 0,35 m nuo V krašto vienoje vietoje atsidengė žalvarinės apyrankės (1, 2, 3, 4), žalvariniai žiedai (1, 2, 3) ir žalvarinės tūtelės (1, 2, 3). 1,1 m gylyje, 0,76 m nuo P kapo duobės galo ir 0,30 m nuo R kapo duobės krašto atsidengė žalvarinės apyrankės (5,6), gulinčios viena šalia kitos. 1,15 m gylyje, 0,48 m nuo P kapo duobės galo ir 0,30 nuo R krašto atsidengė žalvarinė kūginiais galais antkaklė, kurios kūgeliai buvo nukreipti į P duobės galą. Preparuojant kapą, 1,30 m gylyje prasidėjo intensyvus molio sluoksnis. Nei dirbinių, nei organinės medžiagos liekanų kapo dugne nerasta.“

Tačiau šis teksto preciziškumas apie Dauglaukio kapinyną, kuriame rasti 128 vyrų, moterų ir vaikų kapai, kurių didžioji dauguma datuojama I–III a., nesutrukdė E. Jovaišai vaizdingai aprašyti, atkurti prieš keliolika šimtmečių gyvenusių mūsų protėvių. Nuveiktas didžiulis darbas ne tik archeologijos srityje, bet ir tiriant I–VI a. aisčių istoriją, jos visuomenės sandarą, aisčių visuomenės raidos ypatybes ir jos Didžiąją migraciją, lietuvių kilmės galindiškas ištakas. Šie tyrimai pateikti vaizdinga, turtinga kalba, įtraukiančia į dar vieno Rozetės akmens paieškas. Įvade knygos autorius klausia: „Kodėl ne žmonės ir kapai? Senųjų laikų tyrėjams iš pradžių kapai, o jau vėliau – žmogaus gyvenimo paieškos, kurios, deja, labiau primena atskirų pažinimo akimirkų dėliones negu vientisą gyvenimo giją. Juo labiau kai kalbama apie tuos tolimus laikus, kai nėra raštiškų paliudijimų ne tik kad apie tą vieną žmogų, bet mažai kas palikta apie iškiliuosius praėjusių laikų žmones, jų nuveiktus darbus, įkurtas gyvenvietes ar nutiestus toliausius prekybinius kelius. Kad ir apie pasaulį sukrėtusį vėlyvųjų romėnų laikų ledynmetį, kuris užklupo apie 530–536 metus. Viso labo liko šešios nedidelės žinutės, kurias ir pramanu galima palaikyti, jei ne kiti šiuolaikiniai mokslai. Tie laikai ir jų žmonės būtų prasmegę į užmarštį. Niekas nebūtų žinojęs, kaip rengėsi, kuo puošėsi, ką valgė, ką medžiojo, ką augino, kokius namus statėsi, kokiais laiveliais plaukiojo ir kokiais žirgais jojo. Viską būtų uždengusi nežinios skraistė, bet yra ikirašytinę istoriją tiriantis mokslas ir jo galimybės, kurios šiais pažangos laikais yra tiesiog beribės. Buvusio gyvenimo paieškos įtraukia vis daugiau mokslų, ir ateityje net atskiro žmogaus gyvenimo metraštis bus ne toks ūkanotas kaip šiandien. Aš tuo tikiu, kaip tikiu ir visą mano gyvenimą užbūrusia svajone nors trumpam persikelti į aisčių senovės laikus. Aisčiai „ugnies garbintojų“ laikais buvo laisvi žmonės. Jie nepatyrė Romos pasauliui įprastos vergovės. Jų gyvensenai tokių vergų nereikėjo. Aisčiai nestatė akmeninių miestų, netiesė akmenimis grįstų kelių, neišvystė kaip romėnai pasaulinio masto prekybos, neturėjo romėnams įprasto rašto ir rašytinės teisės, vainikuotų valdovų ir renkamų žmonių atstovų. Tai tiesa. Kaip tiesa, kad to neturėjo ir kitos Europos tautos ar gentys – keltai, germanai, finai. Bet, kaip sakoma, viskam savas laikas. Ir tas laikas atėjo V amžiaus pabaigoje, kai Europos genčių ir valstybių žemėlapį sudrebino tos pačios šiaurinės tautos, kurios keitė į praeitį smingantį Romos pasaulį ir vergais pagrįstą ūkį. Besikuriančių valstybių kelius vagojo ir aisčių kariai, dar Gintaro kelio galybės laikais I–III amžiuose pažinoję tuos kelius. Etruskai, romėnai, sarmatai, germanai, gotai, hunai ir vikingai – tai tas pasaulis, kuris buvo greta, buvo pas mus ir mes pas juos. Ką aisčiai parsinešė iš tų kelionių į gimtąsias erdves, kokių pasaulinių įvykių liudininkais ir veikėjais jie galėjo būti, – apie tai šis pasakojimas.“

Trijų šimtų puslapių knygoje harmoningai dera puikios iliustracijos ir jas lydintys tekstai, aprašantys radinius aštuoniose kapavietėse, pasakojantys aštuonių vėlyvosios antikos laikų aisčių bendruomenių istorijas. E. Jovaiša apibendrina: „Jas galbūt išgyveno ir visos tų laikų aisčių erdvės tautos glaudžiausiais ryšiais, o visų pirma Gintaro keliu susietos su Romos imperija ir laisvu šiaurės barbarų pasauliu. Paliečiama ir poimperinė Romos ir aisčių istorija gotams užkariavus Romą. Šias istorijas parašyti paskatino neįtikėtini atradimai tyrinėtuose aisčių laidojimo paminkluose, – Raudonėnuose (I a. pirmoji pusė), Plinkaigalyje (V a. antroji pusė – VI a. pradžia), Lauksvyduose (IV–V amžiai), Krūvanduose (VII amžius), Ruponionyse (III, VI ir XI–XIII amžiai), Šaukėnuose (III–V amžiai), Dauglaukyje (I–III amžiaus vidurys), Vėluikiuose (IV–V amžiai). Knygą parašiau tiems, kurie neabejingi mūsų istorijai ir ja domisi, tiems, kurie nenori, kad istorija liktų be istorijos pradžios, tiems, kurie supranta, kad priešistorės mokslas turi ne tik liudyti daiktinę ir dvasinę senųjų gyventojų kultūrą, bet ir rašyti seniausią tautos istoriją. Tokią istoriją, kurią rašo ir kitos šiaurinės Europos tautos ieškodamos savęs Romos imperijos aplinkoje ir vėliau, kai tos pačios šiaurinės tautos ėmėsi savų valstybių kūrimo reikalų. Ir tarp tų tautų buvo gintaro kranto tauta – aisčiai.“

Knygos dailininkė Miglė Datkūnaitė išties irgi puikiai padirbėjo, įspūdingi – ir Ingos Mrazauskaitės piešiniai. Knyga išleista 1000 egz. tiražu. Taip pat daug informacijos apie aisčius (visas trys aistiškąsias trilogijos dalis pdf formatu galima parsisiųsti nemokamai) rasime ir E. Jovaišos tinklalapyje www.aisčiai.eu.

Profesorius archeologijos ir istorijos sklaida užsiima jau seniai: išleido net septyniolika kompaktinių ir vaizdo diskų, iš kurių žymiausi – „Žvilgsnis į „Aukso“ amžių. Baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus“, „Lietuva iki Mindaugo“, „Gimtoji istorija“, „Įdomioji istorija. Valstybė. Menas. Visuomenė“, „Lietuva 1009–2009“.

Didžiuojuosi, kad turime tokių mokslininkų ir jų išleistų solidžių knygų, padedančių mums suvokti, kas buvo, yra ir, labai tikiuosi, bus aisčiai (t. y. mes).