IŠTIKIMYBĖ ŽODŽIUI: ŽODŽIAI, KURIE NEIŠDUOS. ESĖ, POKALBIAI, STUDIJA. GYVENIMAS, LIKIMAS, KŪRYBA

65 metų jubiliejų netrukus švęsiantis rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius jo proga išleidžia ne tik kasmetinį almanacho „Varpai“ (pradėtas leisti 1943, atnaujintas 1988 m.) numerį, bet ir dar vieną solidžią (pusketvirto šimto puslapių) knygą, jau 23-iąją autoriaus bibliografijoje nuo 1991-ųjų.

L. Peleckio-Kaktavičiaus tyrinėjimų laukas – filosofinis Logosas, kurio žemiškojo atitikmens literatūrologas ieško žemiškųjų kūrėjų žodžiuose. Šios knygos pirmtakės – skaitytojų ir kritikų dėmesio palankiai įvertintos esė, pokalbių, studijų knygos „Baltas lapas – lyg altorius“ (1995), „Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai“ (1999), „Žodžių žmonės“ (2002), „Žodi, kuris esi“ (2007).

Knygos „Žodžiai, kurie neišduos“ herojus – skirtingų likimų, neretai ir įsitikinimų žmones – jungia talento mįslė. Čia rasime ir unikalią studiją apie Algimanto Mackaus knygų leidimo fondą (JAV), pasakojimus bei interviu apie Justiną Marcinkevičių, Algirdą Julių Greimą, Eduardą Mieželaitį, Kostą Ostrauską, Joną Užurką, Grigorijų Kanovičių, Saulių Sondeckį, Violetą Palčinskaitę, Albiną Bernotą, Algį Čigriejų, Robertą Keturakį, Petrą Bražėną, Vilių Puroną, Vytautą Volertą, Aušrą Mariją Sluckaitę-Jurašienę, Bernardą Brazdžionį, Stasį Gliaudį, Laurą Sintiją Černiauskaitę, Aldoną Ruseckaitę, Saulių Lipčių, Jurgį Juozapaitį ir kitus.

Autoriaus žodis valdomas meistriškai, subtiliai, pajaučiamas ir skaitytojui perteikiamas kiekvieno pašnekovo būdas. Knygos Įžanginiame žodyje L. Peleckis-Kaktavičius apmąsto žodžio prasmę. „Seniai bandau aiškintis, ko vertas žodis. Ko vertas kūrėjo žodis. Šios knygos, kaip ir panašių į ją ankstesniųjų, herojai, - ne tik skirtingų likimų, bet neretai ir įsitikinimų žmonės. O jungia juos talento mįslė. Ir tuos, kurių jau nebėra, kurių laikas Žemėje perkopė šimtmetį ar yra netoli šios apvalios datos, ir tuos, kurie neseniai pradėjo savo kūrybinį kelią, tačiau jau spėjo būti įvertinti aukščiausia praba. Dar trys dešimtys asmenybių apsigyveno po vienu stogu. Žinoma, toji kaimynystė sąlygina. Tačiau yra ir tai, kas ne laikina, kas nėra atsitiktinumas. Visų šių menininkų kūriniuose skaitytojas ne sykį yra užtikęs žodžių, kurie neišduos. Na, o jei tai muzikinis kūrinys ar piešinys? Tai tinka ir jiems, tik šiuo atveju žodį keičia kiek kitokio pobūdžio tiesa. Tačiau tokia, kokia neabejojama. Nors vienas šios knygos herojų teigia, kad XXI amžiuje rašytojas jau nebegali būti tautos ar visuomenės šaukliu, turiu viltį, jog kaip tik rašytojams lemta šį pasaulį pakeisti iš esmės“ (p. 5).

Prieš Išėjmą recenzavęs knygą Just. Marcinkevičius teigė: „Knygoje įvairiomis esė formomis (pokalbis, pasakojimas, tyrinėjimas) pristatoma per dvidešimt lietuvių kultūros žmonių. Patrauklūs, intriguojantys tekstai sudomins įvairaus amžiaus skaitytoją“.